Miškininkystę vis labiau veikia tarpusavyje susiję aplinkos, instituciniai, technologiniai ir visuomeniniai pokyčiai. Jie keičia ne tik miškų valdymą, bet ir miškininkystės specialistams reikalingas kompetencijas.

2026 m. rugsėjo 8 d. „Erasmus+“ projekto CO-FOREST dalyviai ir kviestiniai ekspertai diskutavo apie miškininkystės studijų bei miškininkų kvalifikacijos tobulinimo turinio kaitą. Besikeičiant aplinkai ir miškų ūkio sektoriaus poreikiams, turi keistis ir specialistų rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo programos.

Diskusijos dalyviai pateikė siūlymų dėl studijų programų tobulinimo, diskutavo, kokie kvalifikacijos tobulinimo kursai turėtų būti organizuojami miškininkystės specialistams ir privačių miškų savininkams, taip pat kokių žinių apie miškus šiandien reikia visuomenei.

Diskusija parodė, kad miškininkystės studijų programų atnaujinimo poreikis yra akivaizdus. Miškų atsparumo iššūkiai vis labiau siejami su klimato kaitos sukeliamais trikdžiais, žmogaus veiklos miškuose reguliavimo apribojimais, būtinybe keisti ir pritaikyti ūkinę veiklą, darbo jėgos trūkumu, fragmentuotu žinių perdavimu bei didėjančiu skaitmenizacijos poreikiu. Todėl studijų programose daugiau dėmesio reikėtų skirti gebėjimui priimti sprendimus neapibrėžtumo sąlygomis, adaptyviam miškų valdymui, komunikacijai, skaitmeninių priemonių naudojimui ir mokymuisi visą gyvenimą.

Diskusijos metu išryškėjo pagrindinės Lietuvai aktualios temos. Žinių fragmentacija ir tarpsektorinis susiskaldymas buvo įvardinti kaip kertinė problema. Išryškėja dvi pagrindinės poreikių kryptys: privačių miškų savininkams reikia įvairių bazinių žinių, o valstybinių institucijų ir didžiųjų miškininkystės įmonių specialistams – pažangių kompetencijų, pirmiausiai skaitmeninių įgūdžių. Praktikai pageidauja trumpų ir praktiškai pritaikomų mokymų formato.

Kalbant apie visų projekte dalyvaujančių šalių poreikius, pagrindinės kompetencijų spragos buvo (daugiau kaip 70 %):

· Prognozinis miškininkavimo planavimas ir scenarijų rengimas;

· skaitmeninis raštingumas ir duomenų interpretavimas;

· sisteminis rizikų vertinimas;

· nuotoliniai stebėjimo metodai ir monitoringas;

· ekonominė analizė ir verslo modeliai.

 

Remiantis atskirų diskusijų rezultatais, galima išskirti šiuos pagrindinius šalių prioritetus mokymo strategijose:

Bulgarija ir Graikija – prisitaikymas prie klimato kaitos, skaitmeninių priemonių taikymas, miškų gaisrų prevencija ir ekonominio gyvybingumo užtikrinimas.

Estija ir Lietuva – tęstinis profesinis tobulėjimas, valdymas, žinių integravimas ir strateginių sprendimų priėmimas.

Suomija – tęstinis profesinis tobulėjimas, prisitaikymas prie skaitmenizacijos ir parama senėjančiai darbo jėgai.

Diskusijoje dalyvavę ekspertai beveik vieningai sutarė, kokio mokymosi formato jie norėtų. Praktinės demonstracijos lauko sąlygomis, į problemų sprendimą orientuoti mokymai, tarpusavio mokymosi bendruomenės ir tarpdisciplininiai mokymo formatai buvo beveik vieningai įvertinti kaip veiksmingi.

Nuotolinis mokymas, bendro pobūdžio internetiniai seminarai ir vien teoriniu turiniu grindžiami mokymai buvo vertinami kaip pasenę ir nebeatitinkantys praktinių poreikių.