Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos Vyriausybė pristatė strateginį subalansuotos ekonomikos planą „3i“, kurio tikslai – didesnis darbo našumas, mažesnė regionų atskirtis, augančios investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą. Pagal planą regionams turi tekti ne mažiau kaip 30 proc. naujų investicijų į aukštos pridėtinės vertės sektorius.
Panašios ambicijos šiandien matyti daugumoje Vakarų valstybių, nes geopolitinės įtampos aštrina ekonominę konkurenciją tarp šalių visame pasaulyje. Vienas svarbiausių vaidmenų šioje konkurencinėje kovoje tenka kvalifikuotai darbo jėgai, be jos investicijos ir tvari pramonės plėtra tampa neįmanomos. Dėl to praėjusiais metais Europos Komisija paskelbė iniciatyvą „Įgūdžių Sąjungą“, kurios komunikate gana tiesmukai teigiama, jog būti konkurencingiems – reiškia aprūpinti žmones įgūdžiais, kurių reikalauja ateitis.
Jauni žmonės aukštąjį mokslą renkasi pirmiausia galvodami apie ateitį. Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) tyrimai patvirtino tai, kas daugeliui turbūt yra savaime suprantama – absoliuti dauguma žmonių – galvodami apie studijas ir jų perspektyvas – svarbiausiu laiko vieną klausimą: ar po studijų turėsiu darbą?
Nors tiek jauni žmonės, tiek valstybė supranta ankstyvo įsitvirtinimo darbo rinkoje svarbą, realybėje susiduriame su struktūriniu nedarbu. Tuo pat metu Lietuva išlieka viena labiausiai išsilavinusių visuomenių pasaulyje, tačiau verslo atstovai nurodo,
kad net 70–80 proc. gamybinių įmonių susiduria su darbuotojų trūkumu arba nepakankamu jų įgūdžių lygiu. Pasauliniame skaitmeninio konkurencingumo reitinge Lietuva pakilo į 22 vietą pasaulyje, aplenkdama Estiją, tačiau tolesnio augimo stabdis
aiškus – talentų trūkumas. Lietuvos darbo rinkos duomenys tai taip pat patvirtina: ne pirmus metus pasigendama sveikatos priežiūros, inžinerijos, informacinių technologijų ir kibernetinio saugumo specialistų.
Galiausiai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) „Skills Outlook“ duomenys rodo, kad dalyje sektorių Lietuvoje net iki pusės darbuotojų dirba pareigose, kuriose jų formali kvalifikacija – perteklinė. Visi šie paradoksalūs atvejai veda prie akivaizdžios išvados: tiek jaunų žmonių ateities perspektyvoms, tiek visos valstybės konkurencingumui svarbiausias veiksnys yra ne turinčiųjų diplomą skaičius, o aukštojo mokslo struktūros atitikimas realiems ekonomikos ir darbo rinkos poreikiams.
Pasaulyje ši problema dažniausiai sprendžiama atsiremiant į kolegijas ir taikomųjų mokslų universitetus. Jų svarbą siekiant mažinti atotrūkį tarp aukštojo mokslo ir darbo rinkos patvirtina ir Europos Komisijos bei EBPO analizės, pabrėžiančios, jog
būtent šios institucijos yra itin gerai pritaikytos dinamiškai darbo rinkai.
Aukštojo mokslo kontekste orientacija į darbo rinką nėra vien jaunų žmonių lūkestis – tai ir esminė kolegijų misijos dalis. Lietuvos ekonomikoje dominuojant smulkiam ir vidutiniam verslui, vis dažniau reikalingas platesnis, tarpdisciplininis kompetencijų
spektras. Darbuotojai dažnai turi gebėti ne tik atlikti konkrečią funkciją, bet ir lanksčiai prisitaikyti prie kintančių verslo poreikių.
Minėtos analizės rodo, kad būtent tokiose ekonomikose kolegijų modelis veikia ypač efektyviai, nes leidžia suderinti profesinį gylį su taikomosiomis kompetencijomis ir ankstyvu, sklandžiu perėjimu į darbo rinką. Neatsitiktinai ir Lietuvoje kolegijos rengia didžiąją dalį praktinių specialistų, kurių šiandien labiausiai reikia šalies darbo rinkai. Todėl kolegijos yra labai svarbus valstybės ekonominio produktyvumo ir augimo katalizatorius.
Tiesa, kolegijų misija kryptingai užtikrinti žmonių integraciją į darbo rinką svarbi ne vien ekonominio produktyvumo, bet ir socialiniu požiūriu. Jaunam žmogui pirmasis darbas dažnai yra daugiau nei pajamos – tai pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo
pradžia. Ankstyvas ryšys su darbo vieta turi ne tik ekonominį, bet ir socialinį poveikį.
Europos profesinio mokymo plėtros centro (CEDEFOP) ir EBPO tyrimai rodo, jog pirmasis darbo etapas yra kritinis pasitikėjimui savimi, psichologiniam stabilumui ir
savarankiškumo jausmui. Kolegijos šį etapą perkelia į studijų laiką, kai jaunas žmogus dar turi saugų institucinį rėmą. Šia prasme kolegijos tampa ir emocinį saugumą užtikrinančiu keliu į savarankišką profesinį gyvenimą.
Grįžtant prie valstybės interesų, kolegijos taipogi yra viena efektyviausių investicijų į regioninę politiką. EBPO ir Europos Komisijos tyrimai rodo, kad studijos gimtajame regione 50–70 procentų padidina tikimybę, jog jaunuolis po studijų jame ir pasiliks
dirbti. Todėl regioninės aukštojo mokslo institucijos tampa vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių ne tik jaunimo pasilikimą, bet ir regionų ekonominį gyvybingumą. Tai aktualu ne tik besirenkantiems, kur gyventi, tačiau ir tvirtai suleidusiems šaknis regionuose, nes mokslo prieinamumas regione suteikia galimybes ir norintiems persikvalifikuoti ar tiesiog plėsti savo kompetencijų ribas.
Tokia dinamika prisideda prie mažesnio protų nutekėjimo, stabilesnių bendruomenių ir tvaresnės regionų plėtros. Ne veltui EBPO regioninės plėtros analizės nuosekliai pabrėžia, kad aukštojo mokslo institucijų buvimas regione yra vienas labiausiai jaunimo migraciją į sostines ar į užsienį mažinančių veiksnių, ypač valstybėse, pasižyminčiose didele regionine atskirtimi, kuo pasižymi ir Lietuva.
Atskirties mastą aiškiai atskleidžia ekonominiai rodikliai: Vilniaus BVP vienam gyventojui jau siekia apie 110 proc. ES vidurkio, tuo tarpu regionuose šis rodiklis dažnai nesiekia net ir 70–80 proc. Tad mokslo prieinamumo užtikrinimas regionuose yra vienas iš nedaugelio praktiškai veikiančių būdų padėti regionams. Anot tarptautinių tyrimų – vienas į kolegijas ar taikomųjų mokslo universitetus investuotas euras vidutiniškai pavirsta 3 eurais apyvartos regione, tiesiogiai stiprindamas regionų ir visos valstybės konkurencingumą. Tuo tarpu mažesnė regionų atskirtis didina ir bendrą valstybės patrauklumą.
Tad kalbant apie ilgalaikį Lietuvos konkurencingumą ir ateities perspektyvas, kolegijoms šiandien tenka kritiškai svarbus vaidmuo. Kolegijos jau šiandien unikaliai atliepia strateginius Lietuvos tikslus – siūlo daugybę programų srityse, kur juntamas
didžiausias kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, užtikrina mokslo prieinamumą regionuose ir, aprūpindamos juos kvalifikuota darbo jėga, prioritetizuoja savo studentų integraciją į darbo rinką.
Paprastai tariant, kolegijų misijoje jau šiandien telpa reikšminga Lietuvos konkurencingumo ambicijos dalis, kuri nulems tai, kaip Lietuva atrodys ateityje.
Daugiau: ltr.lt/naujienos