VIKTORAS KOZLOVAS
(1929 – 2018)                              

Inžinierius, Klaipėdos, Kauno ATK  viršininkas, vėliau direktorius

Kauno politechnikumo Automobilių remonto ir eksploatacijos (ARE) specialybės absolventas

(studijas baigė 1951 m.)

Absolvento Viktoro Kozlovo prisiminimai apie mokymąsi Kauno politechnikume (dabar Lietuvos inžinerijos kolegija).

„1947 metais, baigęs Karmėlavos progimnazijos 8 klases, toliau mokytis pasirinkau Kauno politechnikumą. Išlaikęs stojamuosius egzaminus, buvau priimtas į automobilių remonto ir eksploatacijos specialybės I kursą. Reikia pripažinti, kad mokymo programa buvo pakankamai įtempta. Kiekvieną dėstomą dalyką reikėjo suprasti ir išmokti. Tie moksleiviai, kurie atidžiai klausė paskaitų, jų nepraleisdavo, sunkumų neturėjo, o tiems, kurie praleisdavo paskaitas, neatidžiai jų klausė, šeštadieniais ir sekmadieniais per dažnai lankydavo šokių vakarėlius, teko palikti politechnikumą. Į automobilių remonto ir eksploatacijos specialybės I kursą buvo priimti 44 moksleiviai, o jį baigė 20 moksleivių.

Dėstytojų kolektyvas buvo brandaus amžiaus, turintis didelę darbo patirtį, savo dėstomo dalyko žinovai, nuoširdūs, rūpestingi, reiklūs. Dėstytojai reikalavo, kad moksleivis suprastų dėstomą dalyką ir  jį išmoktų. Prašantiems moksleiviams pakartodavo, dar kartą paaiškindavo, bet, jei moksleivis nesuprasdavo ir pakartojus, tai kalbos buvo trumpos, „jūs poetas ne čia papuolėt“.

I kurse buvo sustiprinta matematikos programa. Kiekvieną dieną po 4 valandas. Tokios įtampos daugelis neišlaikydavo. Mūsų kursui matematiką dėstė J. Gailevičius. Jo lozungas buvo „dešimt kartų pabraukti ir mokėti kuo tvirčiausiai“. Skaičiavimo technika buvo logaritminė liniuotė. Lietuvių kalbą dėstė A. Šarka. Jis buvo knygos „Lietuvos gramatika“ autorius. Tai buvo labai jautrus žmogus. Anglų kalbą dėstė O. Ašmonienė ir R. Kelbauskienė, rusų kalbos dėstytoja buvo I. Čiplienė. Karinį parengimą dėstė V. Ivanovas, istoriją - St. Ankudavičiūtė, kūno kultūrą – V. Klimavičius. Daug valandų buvo skirta braižomajai geometrijai ir braižybai. Ją dėstė P. Dervinskas. Fiziką dėstė inžinierius K. Žalys, elektromechaniką - inžinierius K. Petrulis, B. Garmus - vektorinius dydžius. Daug valandų buvo skirta termodinamikai ir vidaus degimo varikliams, kuriuos dėstė inžinierius J. Garbaravičius. Jo paskaitos buvo labai įdomios. Dėstytojas V. Naujokaitis dėstė metalžinystę. Atėjęs į auditoriją, dar durų neuždaręs, jis pranešdavo: šiandien paskaitos tema „Marteno krosnis“. Tai buvo naujos kartos specialistas. Mašinų ir mechanizmų teoriją dėstė A. Jasilionis. Jo paskaitos taip pat visiems labai patiko.

Nuo II kurso buvo dėstomi įdomesni dalykai. Pasikeitė dėstytojų požiūris į moksleivius. Surimtėjo moksleivių požiūris į mokslą. III kurse buvo dėstomi dalykai susiję su automobiliais. Dėstytojas K. Simonaitis dėstė automobilius ir jų konstrukcijas bei vairavimą. Praktiniam vairavimui buvo skirtas automobilis GAZ-AA. Norint perjungti pavarą iš II į III be pavarų dėžės krumpliaračių bildesio, reikėjo sankabos pedalą minti 2 kartus. Darant posūkį, reikėjo pro langą iškišti kairę ranką ir parodyti judėjimo kryptį, nes nebuvo posūkio relės. Sankryžą pervažiuoti tiesia kryptimi galima buvo tiktai 15 km/val. greičiu. Darant posūkį į kairę ar dešinę, galima buvo važiuoti 5 km/val. greičiu. Užgesus automobilio varikliui, kad jį užvesti, reikėjo išlipti iš automobilio kabinos ir su užvedimo rankena užvesti. Nepatogu, bet buvo įdomu. Tokia buvo anų dienų technika.

Specialybės dalykų dėstytojai dėjo visas pastangas, kad mes į gyvenimą išsineštume kuo daugiau žinių.   

Politechnikumo I kursą baigiau iš visų dėstomų dalykų vien labai gerais pažymiais. Gavau 25% padidintą stipendiją, o mano nuotrauka buvo iškabinta politechnikumo garbės lentoje, kurioje buvo 3 metus.

Dar iki diplomo gynimo manim buvo susidomėjęs karinis komisariatas. Jis siūlė mokytis Leningrade Automobilių statybos aukštojoje karinėje akademijoje. Tačiau tą pačią dieną po diplomo gynimo dėstytojas M. Zumeris, sužinojęs apie tą pasiūlymą, patarė pasirinkti studijas Kauno politechnikos institute.  Aš taip ir padariau. 1951 metais buvau priimtas į Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakulteto Automobilių remonto ir eksploatacijos specialybę.

Mokytis institute buvo lengva. Jį baigiau 1956 metais. Po instituto baigimo buvau paskirtas į Klaipėdos autobusų autoūkį eksploatacijos skyriaus viršininku. 1958 metais buvau paskirtas to paties autoūkio vyriausio inžinieriaus pareigoms. 1959 – 1960 m. dirbau Klaipėdos ATK-3 vyr. inžinieriumi, 1960 – 1967 m. dirbau Klaipėdos ATK-2 viršininku, 1967 – 1975 m. dirbau Kauno ATK-6 viršininku. 1975 – 1977 m. buvau Kauno mazgo transporto ekspedicinės kontoros viršininko pavaduotoju. 1977 – 1991 m. dirbau Kauno autotransporto įmonės Nr.3 direktoriumi. 1991 m. išėjau į pensiją ir dirbau geležinkelio transporte iki 1995 metų. 1997 metais dirbau Valstybinės kelių transporto inspekcijos apsaugos darbuotoju.

Pokario metais labai intensyviai vystėsi automobilių transportas. Didėjo krovinių ir keleivių pervežimo apimtys. Tačiau automobilių remonto bazė buvo silpna, o teisingiau pasakius kai kur iš viso jos nebuvo.  Statyti naujas autotransporto įmones trūko lėšų. Teko ieškoti išeities – rekonstruoti esamas patalpas, statyti priestatus ir tokiu būdu gerinti darbo sąlygas. Juk niekur nedingsim nuo tos tiesos – kuo geresnės darbo sąlygos, tuo darbuotojai geriau ir našiau dirba. Gamybinių patalpų statybos sunkumas buvo tai, kad visos statybinės medžiagos buvo limituotos. Tokia tvarka buvo iki 1960 metų.

32 Kauno politechnikumo dėstytojai mane mokė 4 metus automobilių remonto, eksploatacijos, konstravimo ir darbo su žmonėmis meno.

Aš gyvenau šeimoje su tėvais, kur man buvo skiepijamas padorumas, sąžiningumas, darbštumas. Tai ne šiaip skambūs žodžiai, tai mūsų gyvenimo prasmė.

Man, paprastam kaimo berniukui, buvo sudaryta galimybė pasiekti automobilių remonto ir eksploatacijos techniko-mechaniko kvalifikaciją, automobilių remonto ir eksploatacijos inžinieriaus-mechaniko specialybę. Man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas, o 2007 m. veteranų klubo „Automobilininkas“ taryba už nuopelnus populiarinant automobilių transportą šalyje man suteikė veterano garbės vardą.

Sunku šiandien parinkti padėkos žodžius dėstytojams, kurie dėjo visas pastangas, kad mes geriau įsisavintume jų dėstomas žinias. Juos visada minėsime geru žodžiu.“ 

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų

O. Rimkuvienė. E. Štyps, V. Palaimienė. Lietuvos inžinerijos kolegija. Automobilių specialybei 60. Kaunas, 2007, 28 -30 psl.

Prof. habil. dr. VLADAS STAUSKAS
(1932 – 2014)

Mokslininkas, pedagogas, kraštovaizdžio architektas, urbanistas

Kauno politechnikumo Architektūros specialybės absolventas

(studijas baigė 1951 m.)

Vladas Stauskas gimė 1932-ųjų gruodžio 21 d. Kaune, savivaldybės tarnautojo šeimoje. Iki 1945-ųjų gyveno Dusetų miestelyje (Zarasų r.). 1940 m. pradėjo lankyti Dusetų progimnaziją. Karui baigiantis, tėvai, siekdami išvengti represijų, (buvo aktyvūs Šaulių sąjungos vietos vadovybės nariai), nutarė trauktis į Vakarus. Tačiau 1945 m. Raudonajai armijai apsupus pabėgėlius jau už Gdansko, teko grįžti į Kauną. V. Stausko tėvą KGB galiausiai vis tiek surado ir įkalino 10 metų Šiaurės Uralo lageriuose.

V. Stauskas mokėsi „Komjaunimo“ gimnazijoje (dabar „Aušros“) ir nuo 14 metų dirbo braižytoju architektūrinėse dirbtuvėse, kad padėtų išlaikyti 4 asmenų šeimą. 1951 metais V. Stauskas su pagyrimu baigė Kauno politechnikumą, įgydamas techniko architekto kvalifikaciją. Vėliau taip pat su pagyrimu baigė Kauno politechnikos institutą (dabar KTU), gavo aukšto mokslo architekto diplomą.

1957 - 1960 m. V. Stauskas dirbo architektu Kauno „Miestprojekte“. 1961-aisiais pradėjo dirbti moksliniu bendradarbiu Lietuvos Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute (LSAMTI). 1967 m. apgynė architektūros mokslų daktaro disertaciją tema „Pajūrio atostogų poilsio rajonų urbanistinis organizavimas (Pabaltijo sąlygomis)“. Įkūrus institute naują mokslo tyrimo padalinį - Rekreacinės ir landšafto architektūros sektorių, V. Stauskas išrinktas jo vadovu. 1985-aisiais jis apgynė architektūros habilituoto daktaro (buv. mokslų daktaro) disertaciją tema: „Rekreacinės aplinkos formavimo urbanistiniai principai (Pabaltijo sąlygomis)“. 1987 m. V. Stauskui suteiktas profesoriaus vardas.

Prasidėjus nacionaliniam Sąjūdžiui, V. Stauskas dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atkūrimo Kaune procese. Buvo išrinktas VDU Atkūrimo tarybos nariu, Atkuriamojo Senato nariu (1989 - 1996). VDU Senato nariu buvo renkamas iki 2005 m. Atkurtame universitete prof. V. Stauskas dirbo nuo pat pirmojo semestro. Dvi kadencijas ėjo Menų fakulteto dekano pareigas. Lygiagrečiai dėstė Oslo, Trondheimo (Norvegija), Drezdeno, Noibrandenburgo (Vokietija), Linčiopingo ir Alnarpo (Švedija), Graco (Austrija), Tel Avivo (Izraelis) ir Tamperės (Suomija) universitetuose. Fragmentiškai - Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute, Kauno politechnikos institute (KTU), Vilniaus Gedimino technikos ir Klaipėdos universitetuose.V. Stauskas yra 9 apgintų mokslo daktaro disertacijų vadovas (3 šalyse).

Prof. habil. dr. V. Stauskas skaitė pranešimus 19 - oje Pasaulinių architektūrinės krypties kongresų, paskelbė apie 200 publikacijų 5 kalbomis.

V. Stauskas yra suprojektavęs 17 pastatų, iš kurių 12 yra pastatyti. Tarp žinomiausių jo darbų – Vienybės aikštės Kaune architektūros ansamblio projektas, „Pramprojekto“ rūmai Kaune (1972 m., kartu su A.Sprindžiu), gyvenamasis kvartalas Nidoje, Kopų gatvėje (1974 m., kartu su V. Raginiu), poilsio sodyba „Kregždutė“ prie Palangos (1976 m.), etnografinio žvejo namo rekonstrukcija Neringoje (1972 m.), poilsio namai „Vėjopatis“ Pervalkoje (1982 m., kartu su P. Gecevičiumi). Buvo aktyvus Architektų sąjungos narys, renkamas į LAS valdybą. 1995-aisiais tapo įkurtos Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) valdybos pirmininku, šias pareigas ėjo dvi kadencijas.

Dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo architekto V. Stausko projektai bei kiti darbai buvo įvertinti LTSR valstybinėmis premijomis. 1995 metais jam skirtas V. Adamkaus specialus diplomas - už Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo projektą, 2003-iaisiais - ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ su Riterio kryžiumi, vėliau - Garbės žymuo „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“ (LKAS) bei Kauno miesto kultūros ir meno premija. 2010 -aisiais prof. V. Stauskas apdovanotas Kauno miesto savivaldybės įsteigtu Santakos garbės ženklu, 2013 m. ilgą V. Stausko kūrybos ir visuomeninių darbų kelią vainikavo Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų

Parengė KTK muziejaus vadovė Birutė Gakienė

Prof. habil. dr. VYTAUTAS NEZGADA
(1930 – 2017)

Inžinierius, išradėjas,  mokslininkas,  sąjūdininkas

Kauno politechnikumo Tekstilės įmonių mechaninių įrenginių (TĮ MĮ) specialybės absolventas

(studijas baigė 1953 m.)

Vytautas Nezgada gimė 1930 metų vasario 16 d.  Rėčiūnų kaime, Vilkaviškio apskrityje. 1944 m. jo tėvų šeima buvo išvežta į Vokietiją, iš kurios sugrįžo tik 1947 m.

Vytautas Nezgada mokėsi Vištyčio progimnazijoje. Mokslus tęsė Kauno politechnikume. Pasirinko Tekstilės įmonių mechaninių įrenginių (TĮ MĮ) specialybę. Mokslus baigė 1953 m. ir įgijo techniko mechaniko specialybę. Kauno politechnikumą V. Nezgada baigė su pagyrimu.

Po baigimo V. Nezgada studijavo Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultete, kurį 1958 m. baigė  ir iki 1960 m. dirbo Klaipėdos faneros ir medvilnės audimo fabrikuose, 1960 – 1976 m.  Lietuvos tekstilės instituto direktoriaus pavaduotojas,1976 – 1990 sektoriaus vadovas, o nuo 1990 m. mokslinis konsultantas. 1971 m. apgynė mokslų kandidato, o 1988 m. – habilituoto daktaro disertacijas.

Prasidėjus atgimimui, V. Nezgada aktyviai įsijungė į politinę, visuomeninę veiklą. Buvo išrinktas Kauno Sąjūdžio tarybos nariu, kiek vėliau Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininku (1993-1994). Taip pat buvo Lietuvos vienybės (Baltic Unity) organizacijos valdybos pirmininkas, Kauno miesto „Vytautų“ klubo vadovas, paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komiteto narys, komiteto prieš skurdą ir skurdintojus narys.

Už nuoširdų darbą ir pasiaukojantį rūpestį 2004 metais Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius apdovanojo V. Nezgadą garbės ženklu – Šiluvos dievo motinos medaliu.

Vytautas Nezgada išleido knygas  „Kam skirtas gyvenimas (praeitis, dabartis, ateitis)“ 2010 m. ir „Gyvenimo kelyje“ 2008 m. Profesorius savo knygoje išdėstė, kas yra tikroji Tėvynės meilė: „Kita mūsų visų motina yra Motina Tėvynė, kuri apima visa, kas mums brangiausia: Lietuvos istoriją, paveldą, kalbą, papročius, tikrąsias ir amžinąsias vertybes – praeitį, dabartį ir ateitį. Motina Tėvynė priglaudžia visus paklydusius, išvykusius ir vėl sugrįžusius savo vaikus. Jiems suteikia galimybę čia vėl pritapti, išgyventi – pradėti naują gyvenimą (bent taip turėtų būti).“

Kauno politechnikumo absolventas prof. habil. dr. Vytautas Nezgada ir dėstytoja O. Rimkuvienė Kauno aukštesniosios technikos mokyklos (dabar Lietuvos inžinerijos kolegija)  muziejuje. 1990 m.

 Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų

www.alkas.lt

Parengė KTK muziejaus vadovė B. Gakienė

ANTANAS PAŠKAUSKAS
(1934 – 2016)

Inžinierius, Susisiekimo ministerijos Pervežimų koordinavimo skyriaus viršininkas, Marketingo ir kooperacijos skyriaus viršininko pavaduotojas, Pramonės įmonių, Valstybės turto ir privatizavimo skyrių viršininkas, veteranų klubo „Automobilininkas“ prezidentas

Kauno politechnikumo Automobilių remonto ir eksploatacijos (ARE) specialybės absolventas (studijas baigė 1954 m.)

Antanas Paškauskas gimė 1934 m. liepos 2 d. Trakų raj. Semeliškių valsčiuje,  Jančiūnų km. 1935 m. šeima persikėlė gyventi į Kauną.

1950 m., baigęs Kauno 4-joje vidurinėje mokykloje 8 klases, įstojo į Kauno politechnikumą, kurį baigęs 1954 m. įgijo automobilių remonto ir eksploatacijos specialybę. Po studijų baigimo buvo paskirtas dirbti Vilniaus autoremonto gamykloje techninės kontrolės meistru. Atlikęs karinę tarnybą, įsidarbino Kauno autotransporto kontoroje vyr. meistru. 1958 m. paskiriamas Utenos autotransporto kontoros vyriausiuoju inžinieriumi, vėliau - Tauragės autotransporto kontoros viršininku. Pastebėjus sumanų ir energingą vadovą, 1964 m. buvo pakviestas dirbti į  Automobilių transporto ir plentų ministeriją – Pramonės įmonių (automobilių remonto gamyklų) valdybos viršininku (pagal dabartinę struktūrą departamento direktoriumi). 1971 m. baigė Vilniaus inžinerinio statybos instituto vakarinį skyrių, įgijo automobilių transporto inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją.

A. Paškauskui vadovaujant ministerijos Pramonės įmonių valdybai, žymiai padidėjo remontuojamos ir gaminamos produkcijos apimtys bei asortimentas. Greta automobilių kapitalinio remonto pradėta gaminti įvairios paskirties reikalinga technika: specialios paskirties puspriekabės ir priekabos, plytoms vežti specialūs įrenginiai, kurie padėjo mechanizuoti plytų paketų pakrovimo-iškrovimo darbus, konteinerius iš maisto pramonės įmonių vežti tiesiai į prekybos įmones. Svarbus dėmesys skirtas autoremonto įmonių rekonstrukcijai, statybai bei plėtrai. Pastatyta Panevėžio autoremonto gamykla, Vilniaus ir Kauno autoremonto gamyklose pradėti eksploatuoti nauji gamybiniai pajėgumai.

1988 m., pakeitus Automobilių transporto ir plentų ministerijos pavadinimą į Transporto ministeriją, A. Paškauskas paskiriamas Mokslo ir technikos pažangos valdybos viršininku (departamento direktoriumi). 1990 m., pakeitus Transporto ministerijos pavadinimą į Susisiekimo ministeriją, jis skiriamas Pervežimų koordinavimo skyriaus viršininku. Tuo laiku jis kėlė kvalifikaciją įvairiuose kursuose ir stažuotėse Vokietijoje, Belgijoje, Suomijoje.

Išėjęs į pensiją, kartu su bendraminčiais 2003 m. kovo 21 d. įkūrė Veteranų klubą „Automobilininkas“ ir tapo klubo prezidentu. Pagrindinis klubo uždavinys – vienyti po šalį išsibarsčiusius veteranus, buvusius ir dabartinius transporto darbuotojus, vadovus. Klubas turi savo vėliavą, himną, ženkliuką ir 212 narių visoje Lietuvoje. Kiekvienais metais vyksta visuotiniai susirinkimai, ekskursijos, aktyviai prisidėta prie Kelių transporto darbuotojų dienos atsiradimo metinių švenčių kalendoriuje. Klubo nariai nuosekliai renka medžiagą apie automobilizmo raidą Lietuvoje, šalyje veikusias įmones, įstaigas, jose dirbusius ir tebedirbančius automobilių transporto veteranus Lietuvoje. Visa tai atsispindi klubo leidiniuose:

• „Lietuvos automobilių transportas – mūsų gyvenimo dalis“. Pirmoji knyga išleista 2005 m.,
• antroji knyga tokiu pat pavadinimu – 2014 m.
• Apie sudėtingą automobilių transporto istoriją, kuri apima praėjusio amžiaus įvykius nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo mėn. „Lietuvos automobilių transportas XX amžiuje“ (enciklopedinis leidinys).
• Brošiūros „Mums penkeri“ – 2008 m.,
• Dešimtmečiui išleista „Veteranų klubo „Automobilininkas“ dešimtmečio kronika“ – 2013 m.

Tiek dirbdamas autotransporto įmonėse, tiek vadovaudamas Ministerijos valdyboms, tiek Veteranų klubui „Automobilininkas“ A. Paškauskas visada pasirodė kaip gabus, sumanus, kruopštus, energingas bei diplomatiškas vadovas. 2011 m. spalio 19 d. dėl pablogėjusios sveikatos, A. Paškauskas atsistatydino iš klubo prezidento pareigų ir tapo klubo garbės prezidentu.

Absolventas A. Paškauskas ir veteranų klubo “Automobilininkas” nariai

Šiek tiek prisiminimų apie ANTANĄ PAŠKAUSKĄ

Su A. Paškausku artimiau susipažinome, kai  1965 m. buvau paskirtas Vilniaus autobusų parko direktoriumi. Jis tuomet dirbo Pramonės įmonių valdybos viršininku. Valdyba turėjo gana didelius įgaliojimus. Ji skirstydavo paskyras automobilių ir jų pagrindinių agregatų kapitaliniam remontui, limitus kai kurioms medžiagoms. Kaip visada, amžinai ko nors trūkdavo - tai paskyrų autobusų  remontui, tai variklių. Štai čia ir prasidėdavo lankymasis su įvairiais prašymais ministerijoje, iš pradžių skyriuose, vėliau valdybose. Pas A. Paškauską visada eidavau kaip pas draugą, kuris vienaip ar kitaip padės, kartais papildomomis paskyromis, o kartais ir geru patarimu.

Mums, įmonių vadovams, pats baisiausias reikalas būdavo pakliūti į ministerijos posėdžius, kuriuose būdavome baudžiami už kiekvieną eismo įvykį, kuriame žūdavo žmonės (tokių vien dėl vairuotojų kaltės mūsų parke kasmet įvykdavo 7 - 9 atvejai). Būdamas kolegijos nariu A. Paškauskas, turbūt vienintelis, mus užtardavo dėl per griežtų nuobaudų.

Kelis kartus atostogų metu Palangos poilsio namuose teko susitikti, šnektelėti, pasidalinti patirtimi apie sodo gėrybių (ypač pomidorų) auginimą. A. Paškauskas visuomet elgėsi paprastai, draugiškai, pasiūlydavo kur nors šeimynines išvykas.

Be tuo laiku madingos sodininkystės  ir medžioklės pomėgių  A. Paškauskas domėjosi politika, Lietuvos istorija, komentuodavo atskirus jos įvykius, kam jie išėjo į naudą, o kam – ir ne.  Dėl įvykių – unijų, prisijungimų – atsijungimų ir ypač karų, mūšių datų su A. Paškausku buvo geriau nesiginčyti, nes jis turėjo tiesiog fenomenalią atmintį, pasakydavo ne tik metus, bet ir mėnesį, dieną.
Kuriant automobilių transporto veteranų klubą „ Automobilininkas“ , organizuojant jo valdymą, tarybą, globėjus ir rėmėjus A. Paškauskas parodė tokią iniciatyvą, darbštumą, turėjo tiek kūrybinių minčių, kad kai iškilo klausimas dėl klubo vadovo – prezidento posto, niekas net neabejojo, kad jame gali būti tik jis.

Dėl sveikatos A. Paškauskui atsistatydinus, taryba vedė derybas ne su vienu galimu kandidatu į klubo prezidentus. Buvo nelengva, visi kam buvo siūloma, atsisakinėjo šių pareigų, nes tęsti jo darbą ar bent išlaikyti pasiektame lygyje, nurodydavo, to nesugebėsiantys. Tik sutikus D. Lukošiui klubo darbas pajudėjo A. Paškausko vesta kryptimi. Nors ir būdamas „atsargoje“ garbės prezidentas, kol galėjo, lankėsi klubo tarybos posėdžiuose ir jau vien savo dalyvavimu, patarimais atnaujintai tarybai, jos vadovui suteikdavo darbinę nuotaiką.

Buvęs ilgametis Vilniaus autobusų parko (1965 - 1999)  generalinis direktorius Algimantas Baublys

Prisiminimai apie Antaną PAŠKAUSKĄ

Pirmas susitikimas su A. Paškausku įvyko 1991m., praėjus dvejiems metams po mano paskyrimo dirbti į Vilniaus ATK-5. Tuo metu dirbau kolonos viršininku. Savivartis GAZ-93 buvo po kapitalinio remonto, bet po  kelių tūkstančių kilometrų ridos ''užkalė'' jo variklis. Teko kreiptis į Automobilių transporto ir Plentų ministerijos Pramonės įmonių valdybą. Čia pirmą kartą pamačiau jos viršininką Antaną Paškauską. Man po KPI baigimo šis apsilankymas paliko įspūdį visam gyvenimui. Jis iš pradžių paklausė; ''kaip sekasi ir ant kreipimosi rašto užrašė: ''drg. G. Giedraičiui /KARG direktoriui/- vykdymui''. Klube ''Automobilininkas'' A. Paškauską pažinau iš arčiau. 2011m. pabaigoje, pablogėjus sveikatai, tarybos posėdžio metu, jis pareiškė atsistatydinantis iš klubo prezidento pareigų. Tačiau ir toliau liko garbės Prezidentu, klubo dvasia, pateikė nemažai pasiūlymų ir didelėje, virš 200 klubo narių šeimoje išliko kaip tėvas su kuriuo galima pasitarti bet kokiu klausimu.                                   

Veteranų klubo ''Automobilininkas'' prezidentas (2012 – 2016) Donatas Lukošius    

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų                     

www. automobilininkai.lt

Parengė KTK muziejaus vadovė B. Gakienė

STASYS BILYS

Inžinierius, energetikas, ilgametis Elektros tiekimo linijų statybos valdybos viršininkas, nuo 1992 m.  – įmonės „Tena“ generalinio direktoriaus pavaduotojas

Kauno politechnikumo Elektros stipriųjų srovių (ESS) specialybės absolventas

(studijas baigė 1954 m.)

Stasys Bilys gimė 1934 m. rugsėjo 24 d. Margių kaime, Pagirių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. 1954 m. baigė Kauno politechnikumą (dabar Lietuvos inžinerijos kolegija). S. Bilys yra Elektros stipriųjų srovių (ESS) specialybės absolventas. 1974 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą.

1956 m. pradėjo dirbti Lietuvos energijos Petrašiūnų statybos ir montavimo valdyboje darbų vykdytoju. 1959 m. perkeltas į Elektros montavimo trestą. 1963 m. pradėjo dirbti Elektros tiekimo linijų statybos ir montavimo valdyboje. Nuo 1964 m. tapo valdybos viršininko pavaduotoju, 1975 m. – valdybos viršininku, 1992 m. – įmonės “Tena” generalinio direktoriaus pavaduotoju. Dirbdamas šioje įmonėje vadovavo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko paskolos valdymo grupei. Plėtojant Lietuvos energetikos sistemos tinklus daug daug nuveikė montuodamas pirmųjų Lietuvoje 110 kV elektros tinklų linijų Petrašiūnuose, Rekyvoje pastotes.  Dalyvavo montuojant pirmąsias 330 kV pastotes Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje.

Už laimėjimus plėtojant energetikos sistemos tinklus 1987 m. Stasiui Biliui suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. 2010 m. Stasys Bilys apdovanotas Lietuvos energetikų Garbės ženklu.

Stasys Bilys parašė ir išleido knygas: „Hidroelektrinių miražai Lietuvoje“ (2010 m.), „Pirmosios elektrinės Lietuvoje“ I, II, III dalys (2011, 2012, 2013 m.).

Stasys Bilys nepamiršta savo Alma mater ir ją aplanko. Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejus saugo jo dovanotas knygas, didžiuojasi mokyklos absolventu, jo darbais ir pasiekimais.

Energetikai sveikina Stasį Bilį su 80-mečiu. 2014 m.

Iš Lietuvos inžinerijos muziejaus archyvų.

Lietuvos energetika III tomas. Lietuvos energetikai. Biografijų žinynas. Vilnius, 2004 m., 37 psl.

Lietuvos energetika VI tomas. Lietuvos energetika iki 1944 m. Vilnius, 2017 m., 9 psl.

Parengė KTK muziejaus vadovė Birutė Gakienė

doc. dr. JONAS RYTIS PUODŽIUS
(1935 – 2020)

Technikos mokslų kandidatas, docentas,  Lietuvos nusipelnęs inžinierius, Lietuvos mokslo tarybos patarėjas, Lietuvos inžinerijos kolegijos Steigiamosios tarybos narys

Kauno politechnikumo Rajoninio elektros ryšių specialybės absolventas

(studijas baigė 1955 m.)

1955 m. J. R. Puodžius baigė Kauno politechnikumo Rajoninių elektros ryšių specialybę. Mokėsi labai gerai ir pateko į vadinamus „penkis procentus“, turėjusius teisę stoti į aukštąją mokyklą. 1960 m. baigė  Kauno politechnikos institutą. 19 metų dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų konstravimo biuro inžinieriumi, skyriaus vedėju. Konstravo skaičiavimo mašinas ,,Rūta“. Apgynė disertaciją ir buvo pakviestas į Kauną, kur dėstė Kauno politechnikos institute ir 12 metų vadovavo Skaičiavimo centrui. Ten dirbo iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

 „Nepriklausomybės metais mane pakvietė dirbti į Mokslo ir studijų departamentą. Teko kurti mokslo ir studijų sistemos teisinę - metodinę bazę. Departamentas buvo ne kartą reorganizuojamas, 4 metus dirbau viceministru Švietimo ir mokslo ministerijoje. Vėliau iki pensijos dirbau Lietuvos mokslo taryboje patarėju. Visada dalyvavau visuomeninėje veikloje. Kadangi su tėvais 1941 m. buvau ištremtas į Altajaus kraštą, o po metų patyrėme antrąją tremtį į Jakutiją, esu Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ narys. Ši draugija buvo įregistruota 1992 m., tačiau faktiškai ji jau veikė nuo 1989 m. Tais metais kūrėsi organizacijos, kurių nariai keliavo į Sibirą atsivežti artimųjų palaikus, lankyti kapų, statyti paminklų. Buvę tremtiniai visada aktyviai rūpinosi istorijos įamžinimu, tremtinių teisių gynimu“,- prisiminimais dalijasi doc. dr. J. R. Puodžius.

2002 m. gruodžio 19 d. Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu doc. dr. J. R. Puodžius patvirtinamas Lietuvos inžinerijos kolegijos Steigiamosios tarybos nariu.

Pirmasis Lietuvos inžinerijos kolegijos Steigiamosios tarybos posėdis. 2002 m.

Pirmieji kolegijos veiklos metai buvo pilni iššūkių, kuriuos priimti ir problemas spręsti bendruomenei padėjo kolegijos Steigiamoji taryba – visuomeninės priežiūros ir globos institucija. Lietuvos inžinerijos kolegijos Steigiamosios tarybos darbe doc. dr. J. R. Puožius dalyvavo iki 2012 m.  Už reikšmingą paramą plėtojant mokslą ir indėlį rengiant bei įgyvendinant kolegijos strategiją Lietuvos inžinerijos kolegijos 90-ties metų jubiliejaus proga doc. dr. Jonas Rytis Puodžius apdovanotas Lietuvos inžinerijos kolegijos Garbės daktaro ženklu.

2005 m. liepos 6-osios – Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už pagalbą Lietuvai integruojantis į transatlantines bei europines struktūras visuomenės veikėjas, Lietuvos mokslo tarybos patarėjas, daktaras Jonas Rytis Puodžius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų

Iš: http://apžvalga.eu/jonas-rytis-puodzius-musu-tikslas-buvo-laisva-Lietuva

Parengė KTK muziejaus vadovė B. Gakienė

ČESLOVAS VYTAUTAS STANKEVIČIUS

Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos akto „Dėl Lietuvos nepriklausomybės valstybės atstatymo“ signataras, Lietuvos Respublikos ambasadorius, inžinierius

Kauno politechnikumo “Pramoninės civilinės statybos” specialybės absolventas

(studijas baigė 1956 m.)

1990 – 2015 metų Lietuvos asmenybė

1990 – 2015 m. PASIEKIMAI

Darbai: parašė monografiją „Enhancing Security of Lithuania and other Baltic States in 1992 – 94 and Future Guidelines“ (1996 m.), knygas „Derybos su Rusija dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos“ (2002 m.) ir „Sudėtingas Lietuvos derybų su Maskva kelias 1990 – 1992 metais“ (2013 m.), pastaroji knyga išversta į anglų kalbą – „Complicated Negotiations Between Lithuania and Moscoww in 1990 – 1992“ (2013 m.).

Apdovanojimai: 2000 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2007 m.  – medaliu „Už nuopelnus Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje“, 2010 m. – atminimo medaliu „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų“, garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

Karjera: 1990 – 1992 m. – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo narys, Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas, 1990 – 1991 m. – Lietuvos Respublikos valstybinės derybų su SSRS delegacijos narys, nuo1991 m. vasario mėn. – įgaliotasis delegacijos vadovas, 1991 – 1993 m. – Lietuvos Respublikos valstybinės derybų su Rusijos Federacija delegacijos vadovas, 1992 – 1993 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos specialiųjų misijų ambasadorius, 1993 – 1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo Krikščionių demokratų frakcijos patarėjas, 1996 – 2000 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, 2001 – 2005 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Norvegijos Karalystėje, 2005 – 2008 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro patarėjas, 2008 – 2012 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas. 1992 m. suteiktas nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus diplomatinis rangas.

Svarbiausiais savo pasiekimais Č. V. Stankevičius laiko:

Sėkmingai užbaigtas Lietuvos derybas su Rusija dėl Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybinių santykių pagrindų sutarties (pasirašyta 1991 m. liepos 29 d.) ir susitarimus dėl greito SSRS okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos (pasirašyti 1992 m. rugsėjo 8 d. ). Šios sutartys parengtos ir dėl jų susiderėta bendromis visų valstybinės derybų su Rusija delegacijos narių ir ekspertų pastangomis. 1996 – 2000 m. parengta ir įgyvendinta Lietuvos krašto apsaugos sistemos ir kariuomenės reforma pagal NATO standartus ir valstybių narių patirtį. Reforma sėkmingai įgyvendinta dėl JAV atsargos pulkininko viceministro Jono Kronkaičio (vėliau Lietuvos generolo ir kariuomenės vado), JAV atsargos pulkininko viceministro Romualdo Kilikausko, JAV atsargos pulkininko generalinio inspektoriaus Algimanto Garsio, teisės patarėjo dr. Dainiaus Žalimo, kitų Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės specialistų vieningų pastangų ir užsienio valstybių karinių patarėjų pagalbos.

Didžiausi Lietuvos pasiekimai – įtvirtinta demokratinė valstybės santvarka, pasiekta narystė NATO ir Europos Sąjungoje, padaryta didelė ekonominė ir socialinė pažanga.

Kita informacija: 1965 m. baigė Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą ir įgijo pramoninės civilinės statybos inžinieriaus specialybę.

1988 m. buvo išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinę grupę. Aktyviai įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio nariu. 1990 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatu, buvo vienu iš Vytauto Lansbergio vadovaujamos aštuonių deputatų grupės narių, 1990 m. kovo 4 – 11 d. parengusių Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dokumentus. Yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, šios partijos prezidiumo narys ir Politikos komiteto narys.

1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarai Č. V. Stankevičius ir E. Klumbys KTK  renginyje „Žmonės kuria Lietuvą“. 2018 m.

Naudoti šaltiniai:

“Asmenybės. 1990 – 2015 m. Lietuvos pasiekimai. II dalis”. Biografijų rinkinys. VšĮ Leidybos idėjų centras, Kaunas, 2015, 995 - 996 psl.

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų 

MARCELIJUS TEODORAS MARTINAITIS
(1936 – 2013)

Poetas, eseistas, vertėjas, visuomenės veikėjas

Kauno politechnikumo „Rajoninių elektrinių ryšių” specialybės absolventas

(studijas baigė 1956 m.)

1990 – 2015 metų Lietuvos asmenybė

Pirmą  kartą pamatęs save nufilmuotą einantį, sėdintį, kalbantį, negalėjau patikėti, kad toks nematytas žmogus esu aš. Savo viduje pats sau lyg ir buvau patrauklesnis. Gal kūryba ir yra siekis kokiu nors būdu kalbėti tuo vidiniu balsu ir išreikšti niekam nematomą savo paties atvaizdą? O šiaip labai daug užsiimam, kad tas vaikščiojantis, kalbantis mūsų pavidalas būtų kuo panašesnis į tą, kurį matome vidinėmis akimis. Ar ne dėl to pradedame rašyti eilėraščius, kurti muziką, tapyti, dainuoti, šokti? Ar ne tada pasirodo tas vidinis, nematomas mūsų pavidalas?

Jau esu rašęs: nepainiokit manęs su mano gyvenimu. Veikia keistas mano antrininkas, ne visada man simpatiškas, kažką darantis mano vardu. Gal ir kūryboje vis atsiranda tokie mano antrininkai?

M. T. Martinaitis. Ištrauka iš atminimų knygos „Mes gyvenome“ (2009, 2014)

Nepriklausomybės metai

1995 m. įteikta Paulio Širvio literatūrinė premija, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 1998 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2010 m. įteikta  Žemaitės literatūrinė premija, suteiktas Raseinių rajono garbės piliečio vardas, 2011 m. įteikta rašytojo Juozo Paukštelio literatūrinė premija.

Parašė knygas: „Gailile raso“ (1990 m.), „Papirusai iš mirusiųjų lapų“ (1992 m.), „Atrakinta“ (1996), „Sugrįžimas“ (1998 m.), „Prilenktas prie savo gyvenimo“ (1998 m.), „Pareisiu su paukščiais“ (2002 m.), „Laiškai Sabos karalienei“ (2002 m. ), “Tolstantis“ (2002 m.), „Lietuviškos utopijos“ (2003 m.), „K. B. įtariamasis“ (2004 m.), „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971 – 2001“ (2006 m.), „Mes gyvenome“ (2009 m.), „Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“ (2012 m.), „Nenoriu nieko neveikti“ (2014 m.).

M. Martinaitis yra parašęs pjesių lėlių teatrui, vertė P. Nerudos, M. Cvetajevos, E. P. Rummo ir kitų poetų eilėraščius. Jo poezijos knygų išleista anglų, baltarusių, estų, latvių, lenkų, norvegų, prancūzų, rusų, švedų, ukrainiečių kalbomis.

Kiti biografijos faktai

M. Martinaitis 1964 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Dirbo Raseinių rajono laikraščio „Stalinietis“ redakcijoje, „Komjaunimo tiesos“, žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijose. Nuo 1980 m. buvo Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros dėstytoju. M. Martinaitis 1989 m. buvo išrinktas TSRS Aukščiausios Tarybos deputatu, vienas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų, priklausė Sąjūdžio vadovybei. Buvo Vilniaus universiteto poetinio susibūrimo „Literatų kalvė“ vadovu, Raseinių krašto ateities sąjūdžio „Rasai“ nariu. 1992 – 1997 m. vadovavo Lietuvių nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetui, buvo LRT tarybos nariu.

Parašė knygas:

„Balandžio sniegas“ (1962 m.), „Debesų laiptais“ (1966 m.), „Saulės grąža“ (1969 m.), „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974), „Kukučio baladės“ (1974 m.), „Poezija ir žodis“ (1977 m.), „Tie patys žodžiai“ (1980 m.), „Vainikas“ (1981 m.), „Toli nuo rugių“ (1982 m.), „Atmintys“ (1986 m.), „Amžinas tiltas“ (1987 m.).

Parašė scenarijų filmui „Vakar ir visados“ (1984 m.).

1975 m. tapo festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu, 1984 m. įteikta valstybinė premija.

Pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose M. Martinaitis pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968 – 1970 m. lietuvių literatūros atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, M. Martinaitis padėjo meno autonomiškumo ir kultūrinio daugiasluoksniškumo pagrindus.

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
raudonos, kad pravirkt gali, -
rasa ten laša nuo lelijų –
kaip dalgio ašmenys – gaili.

Ir pjauna širdį tarsi dobilą,
lig gyvuonies, lig pašaknų,
o vakarais kažko taip tolima,
kažko nėra – lyg artimų.

Kokia tyla gyvybėn smelkias
kasdienio židinio ugnim!
Tokia daina, kad užsimerkia
dainuodami – lyg mirdami!

Lig pašaknų ten pjauna širdį,
ten teka vandenys liūdnai.
Ir dulkės vieškelių dar šiltos –
tarsi sodybų pelenai. 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980

 Naudoti šaltiniai:

“Asmenybės. 1990 – 2015 m. Lietuvos pasiekimai. II dalis”. Biografijų rinkinys. VšĮ Leidybos idėjų centras, Kaunas, 2015, 78 – 79 psl.

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų 

ADAKRAS ŠEŠTAKAUSKAS

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) garbės prezidentas

Kauno politechnikumo “Pramoninės civilinės statybos” specialybės absolventas

(studijas baigė 1957 m.)

1990 – 2015 metų Lietuvos asmenybė

Aš asmenybe laikyčiau kiekvieną aukštos kvalifikacijos, padorų, tvarkingą ir darbštų žmogų.

1990 – 2015 m. PASIEKIMAI

Darbai: vadovavo Lietuvos statybininkams atliekant gelbėjimo ir atstatymo darbus po žemės drebėjimo Armėnijoje, Baikalo – Amūro magistralės (Rusija) statyboms, taip pat statyboms Vakarų Sibire (Rusija). Dalyvavo kuriant statybos kompleksų valdymo metodiką, buvo atsakingas už trijų valstybės įmonės „Nafta“ technologinių kompleksų Mažeikiuose statybą ir jų veiklos pradžią.

Apdovanojimai: apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2006 m. suteikta Lietuvos pramonininkų konfederacijos Petro Vileišio nominacija, apdovanotas Lietuvos pramonininkų konfederacijos aukso ženklu, Aplinkos ministerijos garbės ženklu, Lietuvos statybininko garbės ženklu, Lietuvos statybos inžinierių sąjungos garbės ženklu, Vilniaus Gedimino technikos universiteto medaliu ir kt.

Karjera: 1990 – 1992 m. – Lietuvos respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos vyriausias statybininkas, UAB „Rustas“ direktorius.

Svarbiausiais savo pasiekimais A. Šeštakauskas laiko:

„Už visus savo pasiekimus esu dėkingas daugybei žmonių, tarp jų Romualdui Sakalauskui, a.a. Algirdui Brazauskui, Antanui Butkui, Algimantui Nekrašiui, a.a. Edmundui Monstvilui ir kitiems.

Pats didžiausias Lietuvos pasiekimas – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas.“

Kiti biografijos faktai

1960 – 1966 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete (įgijo statybų inžinieriaus specialybę).

Narystė organizacijose: 1990 – 1992 m. – Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos kolegijos narys, 1993 – 2013 m. – Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, 1994 – 1995 m. – Lietuvos banko valdybos narys, šiuo metu – Lietuvos statybininkų asociacijos garbės prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos garbės viceprezidentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės narys, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kolegijos narys.

Kita informacija:1960 – 1963 m. – Marijampolės statybos valdybos meistras darbų vykdytojas, 1963 – 1968 m. – Kauno statybos tresto vyriausiasis darbų vykdytojas, vyriausiasis valdybos inžinierius, valdybos viršininkas, 1969 – 1970 m. – Jonavos statybos tresto vyriausiasis inžinierius, 1971 – 1974 m. – Kauno 1 – ojo statybos tresto valdytojas, 1975 – 1978 m. – Kauno statybos ir montavimo tresto „Kauno statyba“ valdytojas, 1978 – 1988 m. – LTSR statybos ministro pavaduotojas, pirmasis ministro pavaduotojas, 1988 – 1990 m. – LTSR valstybinio statybos komiteto pirmasis pirmininko pavaduotojas, LTSR statybos ministras.

Adakras Šeštakauskas yra knygos „Statybos komplekso strategija“ (1988 m.) bendraautorius. Apdovanotas TSRS Ministrų Tarybos laureato diplomu už efektyvios naftos perdirbimo sistemos sukūrimą ir jos panaudojimą.

Naudoti šaltiniai:

“Asmenybės. 1990 – 2015 m. Lietuvos pasiekimai. II dalis”. Biografijų rinkinys. VšĮ Leidybos idėjų centras, Kaunas, 2015, 1031 psl.

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų 

JUOZAPAS VYTAS URBONAS

Profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, filologas, žurnalistas, pedagogas

Kauno politechnikumo “Automobilių remonto ir eksploatacijos” specialybės absolventas

(studijas baigė 1958 m.)

1990 – 2015 metų Lietuvos asmenybė

1990 – 2015 m. PASIEKIMAI

Darbai: mokslinių interesų sritys: žurnalistikos istorija ir teorija, žiniasklaidos sistemos, žurnaliniai leidiniai.

Svarbiausi moksliniai straipsniai: “Žurnalų raidos tendencijos” (2000 m.), “Naujosios žurnalų sistemos kūrimas naudojant tipologinius modelius” (2001 m.), “Šiuolaikinės lietuvių žiniasklaidos raidos ypatumai” (2001 m.), “Šiuolaikinių tradicinių ir naujųjų žiniasklaidos priemonių tarpusavio ryšiai ir sąveika” (2003 m.), “Spaudos laisvė ir jos įtaka kuriant pilietinę visuomenę” (2005 m.), “Pirmųjų ir dabartinių lietuviškų kultūros žurnalų ypatumai” (2007 m.), “Iš Lietuvos žurnalistų sąjungos veiklos nepriklausomoje prieškario Lietuvoje” (2009 m.), “Stasys Šilingas – spaudos bendradarbis ir redaktorius” (2010 m.), “Stasys Šilingas ir “Aušrinė” (2011 m.), “Romualdas Kalonaitis – žurnalistas, rašytojas, diplomatas” (2012 m.), “Lietuvių periodinė spauda: raidos istorija ir dabartis” (2012 m.), “Lietuvių dienraščiui – 110 metų” (2014 m.).

Monografijos: “Lietuvių žurnalai ir jų sistemos kūrimas tipologinių modelių pagrindu” (1999 m.), “Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei” (2010 m.).

Vadovėliai: “Žurnalistikos pagrindai” (2002, 2007 m.), “Lietuvos žurnalistikos istorija” (2004 m.), mokomoji knyga “Žurnalistikos teorija” (2005 m.).

Apdovanojimai: 2011 m. įteikta Vinco Kudirkos premija.

Karjera: Iki 2000 m. – Vilniaus universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas, 2000 – 2002 m. – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos katedros vedėjas, docentas, 2000 – 2009 m. – katedros vedėjas, 2002 – 2009 m. – profesorius.

Kiti biografijos faktai

Kauno politechnikumo Automobilių remonto ir eksploatacijos specialybės absolventas. Studijas baigė 1958 m.

1961 – 1967 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete, 1985 m. baigė Maskvos universiteto aspirantūrą, įgijo filologijos mokslų kandidato laipsnį, kuris 1993 m. nostrifikuotas į humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys.

1965 – 1972 m. – Lietuvos informacijos instituto skyriaus vedėjas, 1972 – 1987 m. – žurnalo “Mokslas ir technika” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.

Naudoti šaltiniai: “Asmenybės. 1990 – 2015 m. Lietuvos pasiekimai. II dalis”. Biografijų rinkinys. VšĮ Leidybos idėjų centras, Kaunas, 2015, 1081 psl.

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų 

POVILAS VAINIŪNAS

Statybos inžinierius, ilgametis VGTU Statybos fakulteto dekanas, mokslininkas

Kauno politechnikumo Pramoninės civilinės statybos (PCS) specialybės absolventas

(studijas baigė 1958 m.)

Povilas Vainiūnas gimė 1938 m. Kaune. 1946 – 1951 m. mokėsi Debeikių (Anykščių raj.) septynmetėje mokykloje. 1954 metais įstojo į Kauno politechnikumo Pramoninės civilinės statybos (PCS) specialybę. Mokslus baigė 1958 metais ir įgijo statybos techniko kvalifikaciją.

1958 – 1963 m. P. Vainiūnas studijavo Kauno politechnikos institute (dabar KTU), įgijo statybos inžinieriaus įsilavinimą. 1963 – 1966 m. jis tęsė studijas Kauno politechnikos instituto aspirantūroje.  1970 m. Kauno politechnikos institute Povilas Vainiūnas apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją "Lenkiamų gelžbetoninių elementų gniuždomosios zonos betono patvarumo eksperimentinis tyrimas", 1993 m. P. Vainiūnas - nostrifikuotas technologijos mokslų, statybos inžinerijos daktaras. Nuo 2006 m. jis yra habilituotas technologijos mokslų, statybos inžinerijos daktaras.

1966 – 1972 m. P. Vainiūnas dirbo dėstytoju Kauno politechnikos institute. 1975–1987 m. P. Vainiūnas buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Statybos fakulteto prodekanas, 1987–2011 m. – šio instituto, paskui Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto dekanas.

Jo mokslinių tyrinėjimų sritys: gelžbetonio patvarumo ir patikimumo teorija, pastatų, statomų perdangų kėlimo metodu, projektavimas, Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo ir statybos normavimo sistemos kūrimas, statinių vertinimas bei racionalių sprendimų priėmimas statyboje ir nekilnojamame turte.

P. Vainiūnas yra Europos statybos fakultetų, dalyvaujant ir ne Europos statybos fakultetams, asociacijos tarybos narys (nuo 1992 m.), buvo šios asociacijos viceprezidentas (1992–1995 m.), yra Europos civilinės inžinerijos fakultetų asociacijos (AECEF) tarybos narys (nuo 1993 m.), Tarptautinės tiltų ir antžeminės statybos asociacijos (IABSE) individualusis narys (nuo 1999 m.) ir šios asociacijos Lietuvos grupės pirmininkas. Jis buvo Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarybos pirmininko pavaduotojas (2002–2006 m.), yra šio universiteto Senato narys ir Statybos fakulteto tarybos narys, nuo 2012 m. – šios tarybos pirmininkas, Statybos fakulteto atestacinės komisijos pirmininkas (1995–2011 m.) ir Statybos fakulteto studijų komiteto pirmininkas (1990–2011 m.), yra Lietuvos statybininkų asociacijos prezidiumo narys.

Povilas Vainiūnas yra Varšuvos (Lenkija) technikos universiteto Statybos fakulteto Garbės profesorius (nuo 2003 m.).

Povilas Vainiūnas parengė ir išleido vadovėlius: "Gelžbetoninės konstrukcijos" (su kitais autoriais, 1977, 1988 m.), "Gelžbetoninės ir mūrinės konstrukcijos" (su kitais autoriais, 1992 m.), "Fizikiniai dydžiai ir vienetai" (su Romualdu Vadlūga, 1996 m.), "Statybos proceso teisinio ir techninio reglamentavimo pagrindai" (2005 m., kitas leidimas – 2012 m.). Jis paskelbė per 50 straipsnių gelžbetoninių konstrukcijų stiprumo, patikimumo ir patvarumo bei statybos normavimo klausimais, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose.

Povilas Vainiūnas apdovanotas  Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino pirmojo laipsnio medaliu (1996 m.), Vidaus reikalų ministerijos atminimo ženklu "Tėvynės labui" (2002 m.), Lietuvos statybininko Garbės ženklu (2005 m.), Lietuvos pramonininkų konfederacijos "Profesijos riterio" ženklu (2006 m.) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto jubiliejiniu aukso medaliu (2006 m.).  2016 m. gegužės 26 d. VGTU̕̕ 60 proga už ilgametį darbą, mokslinę ir pedagoginę veiklą, VGTU vardo garsinimą Povilas Vainiūnas buvo apdovanotas II laipsnio Garbės ženklu.

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų

Parengė KTK muziejaus vadovė Birutė Gakienė

Prof. habil. dr. ADOLFAS BAUBLYS
(1941 – 2016)

Inžinierius mechanikas, mokslininkas, dėstytojas, Lietuvos transporto mokslo kūrėjas

Kauno politechnikumo Metalo apdirbimo pjovimu (MAP) specialybės absolventas

(studijas baigė 1959 m.)

Adolfas Baublys Kauno politechnikume (dabar Lietuvos inžinerijos kolegija) studijavo Metalo apdirbimo pjovimu (MAP) specialybę. Jis yra 1959 metų KP absolventas.

1967 m. A. Baublys baigė Kauno politechnikos institutą, 1962 – 1980 m. dirbo Metalo pjovimo staklių instituto Vilniaus filiale. 1980 – 1997 m. A. Baublys - Vilniaus Gedimino technikos universiteto (iki 1990 m. VISI) dėstytojas, katedros vedėjas, nuo 1998 m. VGTU Transporto instituto direktorius.

Profesorius Adolfas Baublys – žinomas mokslininkas, Lietuvos transporto mokslo kūrėjas ir pripažintas autoritetas. Per mokslinės veiklos laikotarpį A. Baublys paskelbė 8 monografijas, 16 vadovėlių, 230 mokslo straipsnių. Du jo vadovaujami bei konsultuojami mokslininkai apgynė habilituoto daktaro, o 22 – mokslų daktaro disertacijas. Jis buvo 9 habilitacijos komitetų pirmininkas arba narys ir 32 doktorantūros komitetų narys arba pirmininkas.

A. Baublys sukūrė Lietuvos transporto sistemos teorinius pagrindus, pasiūlė Lietuvos transporto politikos pagrindinius principus, sukūrė transporto priemonių parko valdymo ir krovininių srautų modeliavimo metodikas.

A. Baublio iniciatyva įkurta Lietuvos nacionalinė ekspeditorių asociacija (LINEKA), kurios pirmuosius tris metus jis buvo prezidentu, o nuo 2013 m. birželio 6 dienos Garbės prezidentu.

1966 metais už darbą „Labai didelio tikslumo apvalaus šlifavimo staklių 3E153 ir universalių labai didelio tikslumo apvalaus šlifavimo staklių 3E12 sukūrimas ir įdiegimas į gamybą“ suteiktas Lietuvos respublikinės premijos laureato vardas.

Įvertinant mokslinius pasiekimus, 1991 m. A. Baublys buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu. Vėliau perrinktas dar dviem kadencijoms. Nuo 2000 metų A. Baublys buvo Transporto tyrimų tarybos prie Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo pirmininkas. 2001 metais apdovanotas garbės medaliu „Integralusis humanizavimas“ už žmoniškųjų vertybių propagavimą visose visuomeninio ir privataus gyvenimo srityse. 2000 m. už darbą „Lietuvos transporto sistemos formavimo strategija: teoriniai ir metodiniai aspektai (1988–1999)“, jam kartu su prof. habil. dr. R. Palšaičiu, suteikta Lietuvos respublikos mokslo premija.

Profesorius A. Baublys dažnai lankė savo Alma mater, dalyvavo kolegijoje organizuojamose konferencijose ir grupės susitikimuose. Lietuvos inžinerijos kolegijos studentai ir šiandien mokosi iš A. Baublio vadovėlių.

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų

www.vgtu.lt

Parengė KTK muziejaus vadovė B. Gakienė