ALGIRDAS STUMBRAS

Inžinierius, energetikas, Lietuvos energetikos ir elektrifikavimo gamybinio susivienijimo viršininko pavaduotojas, „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, valstybės konsultantas energetikos klausimais

Kauno politechnikumo Elektros energijos tiekimo specialybės absolventas

(studijas baigė 1946 m.)

Algirdas Stumbras gimė 1927 m. rugsėjo 24 d. Kaune. Mokėsi V. Kudirkos pradžios mokykloje. Tėvas dirbo Valstybės teatre režisieriumi.

„Tėvai labai rūpinosi, kad mes, vaikai, turėtume kokį užsiėmimą. Jau nuo penkerių metų tėvas vesdavosi mane į teatrą. Pats, dar visai mažas būdamas, vaidinau princą R. Vagnerio operoje „Lohengrimas“. Visokių man vėliau teko vaidmenų – buvau ir kelneris, ir kareivis...“,- knygoje „Prisiminimai“ rašo Algirdas Stumbras.

„Gerai baigęs pradžios mokyklą, rudenį pradėjau mokytis Kęstučio gatvėje įsikūrusioje gimnazijoje. Ji garsėjo tuo, kad čia dėstė J. Banaitis ir S. Nėris. Tiesa, man neteko jų matyti, tuo metu jie jau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Gimnazijoje pasijutau staiga užaugęs ir savarankiškas. Tebelankiau baleto studiją, tačiau pamažu ryškėjo ir potraukis technikai. 1942 metais įstojau į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Daugelis mokykloje dirbusių dėstytojų dėstė ir universitete. Jų dėstymo metodai buvo nauji, užduotys sudėtingesnės. Mokslai man sekėsi. Pirmame kurse klausėme bendrųjų disciplinų, antrame daugiau reikėjo gilintis į profesinius dalykus. Aš pasirinkau elektrotechniką. Laikas buvo sunkus. Aš vis labiau gilinausi į technikos mokslus, ėmiau ieškoti darbo toje srityje. Kauno elektros tinkluose įsidarbinau 1944 m. Pakliūti į tokią tarnybą nebuvo lengva. Mano viršininkas labai gerbė besimokančiuosius ir jiems sudarydavo sąlygas derinti darbą su mokslu.“- knygoje „Prisiminimai“ rašo Algirdas Stumbras.

Prašymo priimti į darbą faksimilė. 1944 m.

1946 m. Algirdas Stumbras baigė tuometinio Kauno politechnikumo Elektrotechnikos skyrių ir įstojo į Kauno politechnikos institutą, kur mokėsi iki 1951 m. Tėvams persikėlus į Vilnių, mokslus tęsė Maskvos sąjunginiame politechnikos institute neakivaizdiniame skyriuje, kurį baigė 1954 m. ir įgijo inžinieriaus energetiko specialybę.

Algirdo Stumbro darbinė veikla: 1944 m. gruodžio mėn. paskirtas Kauno elektros tinklų elektromonteriu, 1946 m. – dispečeriu. 1948 – 1951 m. dirbo Petrašiūnų elektrinės inžinieriumi, 1951 – 1954 m. – Lietuvos energijos valdybos centrinės dispečerių tarnybos dispečeriu, 1954 – 1957 m. – vyriausiuoju dispečeriu, 1957 – 1958 m. Vilniaus elektros tinklų direktoriumi, 1958 – 1963 m. Liaudies ūkio tarybos Energetikos ūkio valdybos viršininko pavaduotoju, 1963 – 1971 m. Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos viršininko pavaduotoju, 1971 – 1990 m. – Lietuvos energetikos ir elektrifikavimo gamybinio susivienijimo viršininko pirmuoju pavaduotoju – vyriausiuoju inžinieriumi, 1990 – 1992 m. – „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus pirmuoju pavaduotoju – vyriausiuoju inžinieriumi, 1993 – 2000 m. – „Lietuvos energijos“ vadovaujančiuoju inžinieriumi, 1993 – 1997 m.  – valstybės konsultantu energetikos klausimais, 1993 – 2000 m. – Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekspertu konsultantu. Algirdas Stumbras  buvo pirmosiose Lietuvos energetikos sistemos kūrimo pozicijose, visada aktyviai palaikė pažangias energetikos mokslo naujoves. Nuo 1967 m. yra Lietuvos energetikų mokslo ir technikos draugijos pirmininkas, Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto narys. 1965 m. jam suteiktas nusipelniusio inžinieriaus vardas. Už nuopelnus apdovanotas dviem Darbo raudonosios vėliavos ordinais.

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų

Lietuvos energetika III. Biografijų žinynas. Vilnius, 2004 m., 221-222 psl.

Algirdas Stumbras. Prisiminimai. Vilnius, 2007 m., 23 psl., 26 psl.

ČESLOVAS RADZINAUSKAS
(1926 – 1990)

Inžinierius, kelininkas, Lietuvos automobilių kelių direkcijos viršininkas

Kauno politechnikumo Susisiekimo statybos specialybės absolventas

(studijas baigė 1948 m.)

Česlovas Radzinauskas gimė 1926 m. balandžio 27 d. Jonavos rajone, Skrebinų kaime. Č.  Radzinauskas mokėsi Skrebinų pradinėje mokykloje, kuri buvo įsikūrusi Radzinauskų namuose,  vėliau -  Jonavos progimnazijoje. 1942 m. ją baigė ir įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą.

Česlovo Radzinausko grupiokas Pranas Vilčinskas prisimena: “Su Č. Radzinausku susitikome 1942 m. Kauno ATM. Tada buvo sunkus karo laikotarpis, nebuvo net popieriaus, o apie vadovėlius ir techninę literatūrą net kalbėti netenka. Sunkios buvo ir buities sąlygos. 1944 m. pavasarėjant ATM vadovybė, saugumo sumetimais, rekomendavo mokiniams palikti mokyklą. Dauguma mokyklos II ir III kursų mokinių išsivaikščiojo savais keliais. Česlovas išvažiavo pas tėvus į kaimą. 1946 m. grįžome baigti pradėtų studijų jau Kauno politechnikume ir 1948 m. jas baigėme. Tų pačių metų rudenį Česlovas įstojo į Kauno VDU, kuris buvo 1950 m. panaikintas ir įkurtas KPI. Mokantis, o vėliau studijuojant institute, Česlovo darbštumą, geranoriškumą labai vertino kurso draugai. Jis buvo autoritetu ne vien ūgiu, bet ir gabumais.”

Baigęs studijas KPI, Č. Radzinauskas dirbo inžinieriumi, vėliau – Kelių statybos tresto valdytoju. Nuo 1966 m.  Č. Radzinauskas vadovavo Lietuvos automobilių kelių direkcijai (LAKD).  Čia atsiskleidė Č. Radzinausko dalykinės vadovo savybės, organizatoriaus talentas, techninis ir ekonominis išprusimas, toliaregiškumas planuojant kelių ūkio plėtotę. Jis rūpinosi darbuotojų darbo ir buities sąlygų gerinimu. Č. Radzinauskas įnešė didelį indėlį tiesiant Vilniaus – Kauno – Klaipėdos ir Vilniaus – Panevėžio automagistrales, rekonstruojant Panevėžio – Šiaulių, Šiaulių – Palangos, Vilniaus – Utenos kelius.

Č. Radzinauskas daug nuveikė personalo rengimo ir kvalifikacijos kėlimo srityse, gerinant psichologinį klimatą kelininkų kolektyvuose, mažinant dirbančiųjų kaitą. Į atsakingus postus kelių organizacijose siūlydavo skirti jaunus, jau spėjusius padirbėti ir užsirekomenduoti gamyboje inžinierius. Važinėdamas po Lietuvą jaunų specialistų sąrašą visuomet turėdavo su savim. Stengdavosi su jais susitikti, pabendrauti, patarti. Apie jų darbą pasikalbėdavo ir su kelių organizacijų vadovais.

Būdamas Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) viršininku, savo pareigas atlikdavo labai pareigingai, visuomet išklausydavo pavaldinius. Jo nurodymai būdavo trumpi ir dalykiški. Jis buvo labai tolerantiškas, pasitikėjo savo pavaldiniais ir leido daugelį klausimų spręsti savarankiškai. Kiekvienas automobilių kelių sistemos darbuotojas ar jaunas specialistas, ar patyręs vadovas galėdavo su Č. Radzinausku pasikalbėti, kiekvieną jis labai dėmesingai išklausydavo, kiekvienam patardavo, o prireikus padėdavo. Dėl šių savybių jis turėjo tarp kelininkų didelį autoritetą. Č. Radzinauskas ilgus metus buvo Automobilių transporto ir plentų ministerijos kolegijos narys. Kai kolegijoje būdavo svarstomi automobilių kelių gamybiniai, ekonominiai, kadrų klausimai Č. Radzinauskas visuomet aktyviai dalyvaudavo. Jo pasiūlymai buvo gerai apgalvoti, svarūs ir priimtini. Gyvenimas parodė, kad jo pateikiami pasiūlymai buvo teisingi.

Už nuopelnus plėtojant Lietuvos automobilių kelių tinklą, tiesiant ir taisant kelius Č. Radzinauskas apdovanotas “Darbo raudonosios vėlavos” ir “Garbės ženklo” ordinais, medaliais, garbės raštais. Jam suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. Č. Radzinauskas yra Lietuvos valstybinės premijos laureatas.

Lietuvos inžinerijos kolegijos absolvento Česlovo Radzinausko vardo tiltas per Nemuną Kaune.

1998 m. tiltui per Nemuną Kauno vakariniame aplinkkelyje, Via Baltica magistralėje buvo suteiktas Česlovo Radzinausko vardas.  

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų

Asociacija “Lietuvos keliai”. Veteranų klubo “Kelininkas” almanachas 1945 – 2000. Vilnius, 2002 m. 237 – 239 psl.

Parengė KTK muziejaus vadovė Birutė Gakienė

JUSTINAS NEKRAŠAS
(1927 – 1997)

Inžinierius, energetikas, TSRS Energetikos ministerijos ministro pavaduotojas (1971 – 1980 m.), Lietuvos vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos viršininkas

Kauno politechnikumo Elektros energijos tiekimo specialybės absolventas

(studijas baigė 1947 m.)

Justinas Nekrašas gimė 1957 m. spalio 2 d. Kaune. 1943 m. jis baigė Kauno Šančių pradžios mokyklą ir įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. 1947 m.  baigė  Kauno politechnikumą ir įgijo Elektros energijos tiekimo specialybę. 1955 m. baigė Kauno politechnikos institutą.

Nuo 1947 iki 1955 m. dirbo Petrašiūnų VRE inžinieriumi inspektoriumi, katilų cecho viršininko pavaduotoju. 1955 m. paskirtas Rėkyvos Valstybinės rajoninės elektrinės direktoriumi.

1957 m. tapo Liaudies ūkio tarybos energetikos ūkio valdybos viršininko pavaduotoju, o nuo 1958 m. – tos pačios valdybos viršininku, kuri 1962 m. reorganizuota į Vyriausiąją gamybinę energetikos ir elektrifikavimo valdybą prie Lietuvos Ministrų Tarybos.

1971 m. paskirtas TSRS Energetikos ministerijos ministro pavaduotoju. 1980 m. vėl perkeltas dirbti į Lietuvos vyriausiąją energetikos ir elektrifikavimo valdybą viršininku.

1987 m. Justinas Nekrašas buvo komandiruotas į Kubą, kur dirbo Kubos pramonės ministro konsultantu energetikos klausimais.

Dirbdamas Maskvoje, J. Nekrašas devynerius metus sprendė visos Tarybų Sąjungos technines energetikos problemas. Jis neužmiršo ir savo šalies Lietuvos. Jo tarpininkavimu ir vadovavimu pastatyta Lietuvos VRE, Ignalinos atominė, Vilniaus 3-ioji, Kruonio hidroakumuliacinė, Kauno elektrinės ir daug kitų energetikos objektų.

J. Nekrašas sukūrė stiprią, unikalią energetikos sistemą, išugdė nacionalinį aukštos kvalifikacijos specialistų kolektyvą, rūpinosi jų tobulėjimu, drąsiai skyrė jaunimui atsakingas pareigas. Aktyviai dalyvavo tarptautinėje energetikų veikloje, entuziastingai diegė pažangias naujoves Lietuvos energetikoje.

Už indėlį plėtojant energetiką J. Nekrašas 1965, 1971, 1976 ir 1986 m. apdovanotas TSRS ordinais. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas.

Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų

Lietuvos energetika III. Biografijų žinynas. Vilnius, 2004, 16 psl.