1930-1939 M. ABSOLVENTAI
 |
BRONIUS KRIKŠTOPAITIS Laivų “Maistas”, “Marijampolė” ir “Kaunas” kapitonas Aukštesniosios technikos mokyklos Jūrininkų specialybės absolventas (studijas baigė 1925 m.) |
 |
MIKALOJUS IVANAUSKAS Inžinierius, dailininkas Aukštesniosios technikos mokyklos Statybos specialybės absolventas (studijas baigė 1931 m.) |
 |
VIKTORAS AŠMENSKAS Sklandytojas, lakūnas, aviatorius, pasipriešinimo nacių ir sovietų okupaciniams rėžimams dalyvis Aukštesniosios technikos mokyklos Susisiekimo statybos specialybės absolventas (studijas baigė 1934 m.) |
 |
EDMUNDAS ARBAS-ARBAČIAUSKAS Architektas Aaukštesniosios technikos mokyklos Architektūros specialybės absolventas (studijas baigė 1936 m.) |
 |
BRONIUS OŠKINIS Lietuvos sklandytojas, sklandytuvų konstruktorius Aukštesniosios technikos mokyklos Elektrotechnikos specialybės absolventas (studijas baigė 1933 m.) |
|
BRONIUS KRIKŠTOPAITIS Laivų “Maistas”, “Marijampolė” ir “Kaunas” kapitonas Aukštesniosios technikos mokyklos Jūrininkų specialybės absolventas (studijas baigė 1925 m.) „1936 metų vasario 1 dieną iš Klaipėdos uosto išplaukė pirmasis jūrinis garlaivis, kalbantis lietuvių kalba, – „Maistas“. Tokį pranešimą išspausdino visi to meto didieji šalies dienraščiai. 18 žmonių įgulą sudarė 16 lietuvių ir 2 latviai. Laivo kapitonu buvo paskirtas B. Krikštopaitis – vienas iš tų 22 jaunuolių, 1923 metais pradėjusių jūreivystės mokslus Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūrų skyriuje. 1923 metais Lietuvai atgavus Klaipėdos uostą ir pradėjus galvoti apie savo prekybos laivyno sukūrimą, reikėjo parengti savų jūrų kapitonų, šturmanų, locmanų ir kitų specialistų. B. Krikštopaitis, 1902 metais gimęs Panevėžio apskrities Alantės kaime ūkininko šeimoje, baigęs Vadoklių pradinę mokyklą ir Panevėžio gimnaziją, buvo vienas iš tų jaunuolių, pasiryžusių tapti jūrininkais ir prisidėti prie Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, kūrimo. Kad taptų pirmojo lietuviškos įgulos laivo kapitonu, per 13 metų reikėjo nueiti sunkų, kupiną išbandymų ir tikrų pavojų kelią. Nuo 1923 iki 1925 metų Jūrų skyriaus mokiniai mokėsi teorijos, o praktiką atliko Suomijoje, Gustavo Eriksono burlaiviuose. G. Eriksonas, atsiradus garlaiviams, neskubėjo atsisveikinti su burlaiviais. Tuo metu tvirtai tikėta, kad tikru jūrininku galima tapti tik kurį laiką paplaukiojus burlaiviais, todėl dauguma jūreivystės mokyklų jūrinę praktiką burlaiviuose laikė būtina. 1925 metais G. Eriksonas turėjo 17 didelių burlaivių, kurie plaukiojo po visą pasaulį, vežiodami miško, anglies, kviečių ir kitus krovinius. Į du iš jų, kupini džiaugsmo ir vilties tapti tikrais jūrininkais, atvyko ir 15 lietuvių. B. Krikštopaitis kartu su dar šešiais draugais pateko į „Archibald Russell“ burlaivį, kiti aštuoni – į „Olivebank“. B. Krikštopaitis ir jo draugai burlaivyje kartu išbuvo daugiau negu 30 mėnesių. Per tą laiką jie, 1926 metų žiemą praleidę jų burlaiviui įšalus leduose Botnijos įlankoje prie Švedijos krantų, du kartus apiplaukė Žemės rutulį, du kartus buvo apiplauktas ir garsusis Horno ragas, kur nuolat siaučia nuožmios audros. Čia ties Ugnies žeme žuvo į jūrą nuplautas jų draugas Antanas Mėlynis, keli kiti lietuviai buvo sužeisti. Kelionėse po pasaulio vandenynus jaunuoliai ne tik užsigrūdino fiziškai, bet ir įgijo astronomijos, navigacijos žinių, sužinojo apie saugų laivų pakrovimą, laivų gedimus ir kt. 1928 metais, grįžus į Lietuvą, dešimt iš jų, tarp jų – ir B. Krikštopaitis, siekti tolesnio profesinio tobulėjimo buvo pasiųsti į aukštojo mokslo studijas Abo (Turku) Jūrų ir navigacijos institute Suomijoje. 1930 metais sėkmingai išlaikę visus egzaminus iš ten grįžo 10 diplomuotų jūrininkų. Tai buvo pirmieji lietuviai, baigę aukštąją jūreivystės mokyklą. Tačiau kad taptų tikrais kapitonais, jiems reikėjo dar stažuotis dirbant šturmanais. Taip 1932 metų rudenį B. Krikštopaitis buvo paskirtas vieno iš didesniųjų Klaipėdos uosto tarnybos laivų ledlaužio „Perkūnas“ šturmanu. O netrukus 1933 metų liepos 15 dieną likimas jam atsiuntė dar vieną išbandymą, galėjusį pakeisti jo likimą. Tą dieną jūrų skautų pakviestas kartu su jais jachta „Budys“ aplankyti Liepojos uostą, pučiant nepalankiam vėjui, patyrė skaudžią avariją, kai jachtą bangos sudaužė į šipulius, ją užmetusios ant šiaurinio molo akmenų, prie pat uosto vartų. Žuvo ir 3 jūrų skautai, nepaklausę komandos šokti iš laivo ant molo ir laikytis už jo akmenų. Šis tragiškas įvykis, dėl kurio eiliniu jachtos keleiviu buvęs B. Krikštopaitis ir nebuvo kaltas, paliko jo širdyje neužgyjančią žaizdą. 1933 metų rudenį jis gavo šturmano vietą Klaipėdos laivininkystės bendrovei priklausančiame laive „Friesland“. Čia jis dirbo iki 1935 metų, kol, Lietuvai pagaliau nusprendus kurti tautinį laivyną ir Norvegijoje išsinuomojus 2 laivus „Rimforst“ bei „Barforst“, tapo laivo „Rimforst“, po pusmečio pervadinto „Kretinga“, šturmanu. Laivas reguliariai plaukiojo tarp Klaipėdos ir Anglijos Halio uosto, ten gabendamas Lietuvoje pagamintą žemės ūkio produkciją. Po keturių mėnesių B. Krikštopaitis gavo užduotį vykti į Vokietijos uostą Hamburgą, kur 1936 metų sausį Lietuva nusipirko naują prekybinį laivą, pavadintą „Maistas“. Taip 1936 metų sausio 29 dieną apie 9 val. ryto kapitono B. Krikštopaičio vedamas laivas, pasipuošęs visomis turimomis vėliavomis ir kaukiančiomis sirenomis pasveikinęs Klaipėdą, prisišvartavo prie jos žiemos uosto krantinėje. Netrukus, sudarius lietuvišką laivo įgulą ir pasikrovus pirmąjį krovinį – palaidas avižas, laivas išplaukė į Antverpeną. „Tyliai stovėjau komandos tiltelyje ir galvojau. Priešakyje mačiau bevėję ir bebangę jūrą bei nakties tamsumą. Kas mūsų laukia už tos tamsos? Ar turėsiu sėkmingą kelionę? Prašiau Viešpaties, kad palaimintų pirmąją mūsų kelionę“. Taip savo 1979 metais Čikagoje išleistoje atsiminimų knygoje „Jūrų keliais“ rašė B. Krikštopaitis. Sūnus Juozapas Algimantas Krikštopaitis – žinomas Lietuvos mokslo istorikas, filosofas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras suteikė ir daugiau naudingos informacijos apie savo tėvą. Vėliau B. Krikštopaitis buvo jūrų laivininkystės kompanijos naujai įsigytų laivų „Marijampolė“ (1937-1938 m.) ir „Kaunas“ (1938-1939 m.) kapitonu. 1939 metų kovo 22 dienos ankstų rytą, kai garlaivis „Kaunas“ stovėjo Klaipėdos uoste, gavus žinią apie Klaipėdos krašto perleidimą nacistinei Vokietijai, buvo nuspręsta anksčiau, negu vokiečiai užims uostą, išplaukti į Lenkijos Gdynės uostą. Klaipėdos kraštą okupavus nacistinei Vokietijai, Lietuvos laivynas iš Klaipėdos buvo perregistruotas į Šventosios uostą. 1939 metų lapkričio 17-osios naktį kapitono B. Krikštopaičio vedamas „Kaunas“, plaukiantis į Vokietijos blokuojamą D. Britaniją su lietuviška žemės ūkio produkcija, nacių povandeninio laivo U-57 buvo torpeduotas. Vienas iš jūreivių žuvo, o kiti įgulos nariai kartu su kapitonu išsigelbėjo, ir, padedant netoli buvusiems Belgijos žvejams, laimingai pasiekė jos pakrantę. Po šio sukrėtimo B. Krikštopaitis išėjo užtarnautų atostogų. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai 1944 m. rugsėjo 3 dieną B. Krikštopaitis pasitraukė į Vakarus. 1949 m. kartu su šeima apsigyveno JAV, Čikagos mieste. Deja, likimas lėmė taip, kad dėl šeimyninių aplinkybių į jūrą jis daugiau nebeišplaukė, dirbo eiliniu pramonės darbininku metalo gamykloje. Kaip apie savo tėvą rašė J. A. Krikštopaitis: „1949 m. buvusio Lietuvos jūrų kapitono lemties „laivas“, įstrigęs Čikagos seklumose, ten liko rymoti iki paskutinio vado atodūsio 1999 08 28“. Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų Romualdas BENIUŠIS, “Lietuvos žinios”, 2016 03 04 Parengė muziejaus vadovė Birutė Gakienė |
|
MIKALOJUS IVANAUSKAS Inžinierius, dailininkas Aukštesniosios technikos mokyklos Statybos specialybės absolventas (studijas baigė 1931 m.) Mikalojus Ivanauskas Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Statybos skyrių baigė 1931 metais. Vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universitete, teologijos – filosofijos fakultete. Suprojektavo Aleksoto keltuvo statybinės dalies konstrukcijas ir 1935 metais vadovavo jo statybai. Laimėjo Panevėžio gamtos muziejaus ir Kauno kapinių išplanavimo architektūrinius konkursus. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose išlikę neįgyvendinti Panevėžio kraštotyros muziejaus rūmų konkursiniai projektai. Saugomi brėžiniai liudija apie rimtus ketinimus ir šiame mieste tarpukariu statyti oficialios kultūros reprezentantą. (…) Mikalojus Ivanauskas modernistines muziejaus fasado formas pristatė per art deco stilistinius ieškojimus. (…) Autorius konkurso komisijai pateikė ne tik naujo muziejaus pastato, bet ir viso sklypo (parko) naują viziją: “(…) reikėtų daugiau gazonų (vejos) ir dekoratyvinių krūmokšnių bei medelių. Nekuriose vietose yra projaktuojamos pusapvalės aikštelės. Ten galima įrengti vaikams smėlio dėžes, fontanėliu, suolus ir kt”. Taigi, planuotas statyti muziejus turėjo būti ne tik kultūros vertybių saugykla, tačiau ir svarbus urbanistinis akcentas Panevėžyje. (…) Nors Antrasis pasaulinis karas pakreipė istorines aplinkybes taip, jog naujų muziejaus rūmų projektas liko neįgyvendintas, tačiau išlikę konkursiniai brėžiniai yra papildantis Pirmosios Respublikos laikotarpio modernizmo architektūros istoriją sgmentas, vertas tyrinėtojų dėmesio. M. Ivanausko asmenybė išskirtina tuo, kad jis buvo ne tik inžinierius, bet ir dailininkas. Jau 1938 metais buvo suorganizavęs savo “liepsnos” tapybos ir grafikos darbų parodą. Be aliejinių paveikslų, buvo eksponuota apie 50 dekoratyvinių dėžučių, puodelių, vazų, plokštelių ir portretų. Visi netrukus buvo išparduoti. Visuomenė įvertino naująjį liepsnos meną, o tai, savo ruožtu, kūrėjui suteikė impulsą, siekti naujo tikslo. Pasitraukęs į Vakarus po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje tęsė “liepsnos” tapybą, vis ją tobulindamas. Schogau ir Kempten’o pabėgėlių stovyklose dalyvavo parodose su savo dailės darbais. Emigravęs Brazilijon, įsijungė į lietuvių menininkų eiles ir 1952 metais dalyvavo pirmoje lietuvių meno parodoje, o 1955 metais per eucharistinį kongresą – lietuvių religinio meno parodoje. San Paulo mokslo ir technikos muziejuje surengė lietuvių architektų parodą, kurioje buvo 1500 eksponatų. Parodą aplankė daugiau nei 600 000 žmonių. Nuo 1958 metų įsikūrė Amerikoje. Pradėjo dirbti inžinerinį darbą pagal specialybę ir tęsė dailininko karjerą, tobulindamas “liepsnos” tapybą (kai spalva išgaunama liepsnai veikiant skaidriais chemikalais išteptą paveikslo paviršių). Surengė šešias asmenines tapybos parodas, parengė spaudai lietuvių ir anglų kalbomis vadovėlį apie “liepsnos” tapybą. Šia nauja technika nutapytą R. Niksono portretą 1965 metais autorius padovanojo pačiam prezidentui. Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų Parengė muziejaus vadovė Birutė Gakienė |
|
VIKTORAS AŠMENSKAS Sklandytojas, lakūnas, aviatorius, pasipriešinimo nacių ir sovietų okupaciniams rėžimams dalyvis Aukštesniosios technikos mokyklos Susisiekimo statybos specialybės absolventas (studijas baigė 1934 m.) V. Ašmenskas yra aviacijos legenda, visų kartų aviatorių draugas. Jis – mūsų ryšys su aviacijos istorija, jos herojais, žygiais ir praradimais. (E. Ganusauskas) Viktoras Ašmenskas gimė 1912 m. vasario 19 d. Viliušių k., (Šakių rajone). Mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, 1925 – 1927 m. – Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1929 m. V. Ašmenskas išlaikė egzaminus ir įstojo į Aukštesniąją technikos mokyklą, kurią baigė 1934 m. ir įgijo mechaniko - techniko specialybę. Būdamas ATM antrakursis, 1931 m. tapo mokykloje įsteigto aviacijos būrelio nariu. 1931 – 1932 m. m. aktyvūs šio būrelio nariai I. Butkevičius, A. Paknys, V. Ašmenskas ir kiti įgyvendino Br. Oškinio projektą – pastatė sklandytuvą “Technikas“ – 1“, kurį 1932 m. vasarą išbandė, atlikdami keletą skridimų. Šis įvykis buvo oficialiai pripažintas kaip lietuviškos sklandymo mokyklos atidarymas. Citata iš tuometinės spaudos: „1932 12 15 Lietuvos Aeroklubo ir Kauno aukštesniosios technikos mokyklos aviacijos būrelio pastangomis Pažaislio smiltynuose, netoli Kauno, atidaroma sklandymo mokykla.“ 1933 m. V. Ašmenskas drauge su kitais aviacijos būrelio nariais, skraidžiusiais virš Petrašiūnų smėlynų, susikrovė į baržą sklandytuvus bei oblius, kirvius, cementą ir kitus statyboms reikalingus įrankius bei medžiagas ir išplaukė į Nidą statyti Sklandymo mokyklą. V. Ašmenskas greitai išmoko skrieti sklandytuvu virš Nidos kopų, tapo C kategorijos pilotu, o 1934 m. įgijo tarptautinę piloto licenziją. Jo prisiminimai apie skrydį lėktuvu: “Mane užplūdo nepakartojamai didis jausmas, kai lėktuvas atsiplėšė nuo žemės – danguje pasijutau lyg karalius, besididžiuojantis tuo, jog gali valdyti tokią protingą mašiną“. Viktoras Ašmenskas susidomėjo ir parašiutizmu: jis tapo antrąja Viktoro aistra. Pirmąjį šuolį V. Ašmenskas atliko 1936 m. Palangoje vykusioje aviacijos šventėje. 1935 – 1936 m. V. Ašmenskas atliko karo prievolę Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalione, vėliau Ginklavimo valdybos artilerijos dirbtuvėse. 1939 m. išvyko stažuotis į Karo aviaciją, kur įvaldė lėktuvus ANBO – III, ANBO – V, ANBO – VI, „Fokker VII“, „Ansaldo A.120“. Sovietams okupavus Lietuvą, V. Ašmenskas įsijungė į pasipriešinimo dalyvių gretas. 1941 m. birželio 22 - 28 d. buvo tautos sukilimo dalyviu, 1941 m. birželio 22 - 28 d. sukilėlių sąjungos tarybos nariu, Lietuvos forumo Trakų apskrities štabo (1942 - 1944), Lietuvos tautinės tarybos (1946) nariu. Buvo suimtas, teistas ir kalintas Lietuvoje, o 1948 – 1966 m. kalėjo Mordovijos lageriuose. Pokario metais aktyviai rūpinosi aviacijos sporto plėtra. 1965 – 1968 m. buvo renkamas Visuomeninės Lietuvos aviacijos sporto federacijos (LASF) Parašiutų sporto komiteto, o 1968 - 1970 m. Aukštojo pilotažo komiteto pirmininku. 1977 - 1990 m. dirbo LASF atsakingu sekretoriumi, o 1989 m., atkūrus nacionalinį Lietuvos aeroklubą, tapo jo generaliniu sekretoriumi. Svarus V. Ašmensko indėlis, kad Vilniaus mieste veikia Vilniaus Dariaus ir Girėno ir Vilniaus aeroklubai, įsikūrė skraidyklių, karšto oro balionų ir kitų aviacijos sporto šakų klubai. 2013 m. gegužės mėn. 23 d. Lietuvos inžinerijos kolegijos direktoriaus įsakymu, Viktorui Ašmenskui sutikus, kolegijos aviamodeliavimo būreliui suteiktas Viktoro Ašmensko vardas ir jis vadinasi „Lietuvos inžinerijos kolegijos Viktoro Ašmensko vardo aviamodeliavimo būreliu“. 2016 m. Viktoras Ašmenskas mirė Vilniuje sulaukęs 104 metų. Už nenuilstamą veiklą Viktoras Ašmenskas apdovanotas Tarptautinės aeronautikos federacijos (FAI) Paul Tissandier diplomu (1992), Dariaus ir Girėno medaliu (1993), FAI medaliu „En Temoignage de Gratitude“ (1994), LDK Gedimino ordino I laipsnio medaliu (1996), Karinių oro pajėgų „Plieno sparnų“ garbės ženklu (2002), Kūno kultūros ir sporto departamento aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui (2002), Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2003), medaliu „Už nuopelnus Vilniaus sportui“ (2011). Viktoro Ašmensko bibliografija (knygos):
Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų Parengė KTK muziejaus vadovė Birutė Gakienė |
|
EDMUNDAS ARBAS-ARBAČIAUSKAS Architektas Aaukštesniosios technikos mokyklos Architektūros specialybės absolventas (studijas baigė 1936 m.) Edmundas Arbas-Arbačiauskas gimė 1913 m. birželio 26 d. Karsakų kaime, Žaslių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone. Būsimo architekto vaikystė praskriejo Korsakų dvaro pašonėje, gražioje sodyboje gamtos apsuptyje. Tėvai Jurgis ir Ona (Cesiūnaitė) Arbačiauskai buvo šviesūs žmonės, todėl stengėsi išmokslinti ir savo vaikus. 1918 m. jų namuose buvo įrengta kaimo mokykla. Tolimesnis E. Arbačiausko kelias vingiavo į Kaišiadorių gimnaziją. Besimokydamas Kaišiadoryse ir matydamas statomą naują katedrą, E. Arbačiauskas susižavėjo architekto profesija. Architektą jis regėjo tarsi šventąjį, kuris sugeba sukurti tokius milžiniškus pastatus. Baigęs gimnaziją ir nežinant tėvams, E. Arbačiauskas įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Pirmaisiais studijų metais daugiausia rūpesčių kėlė finansinė padėtis, kuri pagerėjo tik antro kurso pradžioje, kai jis pasirinko mokslus Statybos ir architektūros skyriuje ir gavo Susisiekimo ministerijos stipendiją. Trečiame kurse atsirado nedidelių papildomų darbelių. Dirbo architekto Antano Jokimo asistentu. 1936 m. baigęs studijas, kaip Susisiekimo ministerijos stipendiatas dirbo Kauno plentų valdyboje. 1944 m. E. Arbas atsidūrė Austrijoje, kurioje įstojo į Vienos aukštąją technikos mokyklą ir studijavo architektūrą. Kai sąjungininkai ėmė bombarduoti Vieną, persikėlė į Štutgartą Vokietijoje, kuriame bandė tęsti studijas. 1947 m. su žmona ir pirmagime dukra Vijole paliko Europą ir iškeliavo į JAV. Detroitas tapo pirmuoju miestu, kuriame jie apsistojo. E. Arbas gana greitai gavo tarnybą projektavimo įstaigoje, nes jau turėjo tinkamą išsilavinimą ir darbo patirties. Atsiradus galimybei, įstojo į Detroito Lawrence technologijos institutą (dabar universitetas). 1950 m. baigęs studijas galėjo visa galva nerti į taip išsvajotą architekto darbą. E. Arbą-Arbačiauską žavėjo Le Korbiuzje (Le Corbusier), Franko Loido Raito (Frank Lloyd Wright), Pauliaus Rudolfo (Paul Rudolph), Minoru Jamasaki (Minoru Yamasaki), Briuso Gofo (Bruce Goff) ir Ero Sarineno (Eer Saarinen) kūryba. Su pastaruoju išsamiau susipažino po studijų, nes buvo pakviestas dirbti šio pasaulinio masto architekto firmoje. Darbas su šiuo menininku tapo neįkainojama patirtimi, kurią E. Arbas vertino visą gyvenimą. Šiek tiek vėliau kartu su lietuviu architektu dr. Stasiu Kudoku įsteigė privačią firmą, tačiau įmonei nesisekė taip, kaip tikėtasi. 1959 m. E. Arbas su tuo metu jau gausia šeimyna, žmona ir trimis vaikais, persikraustė į JAV vakarus, į Kalifornijos valstiją. E. Arbas sėkmingai dirbo didelėse architektūros įmonėse: „Stark Josens and Nacht“, „Charles Luckman“, „Danniel Mann Johnson & Mendenhall“, „Edward Durell“. 1969 m. susiklosčius palankioms sąlygoms, jis įkūrė privačią firmą „Edmund Arbas, Inc. AIA Associates“. Architekto projektų skalė – labai plati: nuo funkcionalių ir racionalių administracinių pastatų iki jaukių, prie aplinkos derinamų gyvenamųjų namų, nuo tautinio lietuviško romantiško stiliaus pastatų, skirtų išeiviams, iki technologiškai pažangių konstrukcijų. Svarbią vietą užima paminklų ir monumentų kūryba. Nuo mokyklos laikų E. Arbas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo ateitininkų, šaulių, skautų organizacijų narys. Dalyvavo pasipriešinimo okupantams judėjimuose. Persikraustęs už Atlanto, buvo Amerikos ir Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos PLIAS/ALIAS centro valdybos vicepirmininkas, Amerikos architektų instituto (AIA) ir Tarptautinės politinės platformos asociacijų narys, aktyviai dalyvavo kituose lietuvių išeivių judėjimuose. Laisvu nuo darbo metu architektas sėkmingai dalyvaudavo daugiausia Amerikos ir Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos PLIAS/ALIAS rengiamuose konkursuose. Pirmoji vieta E.Arbui atiteko už Lietuvos atstovybės rūmų Brazilijoje projektą (1959), lietuviško stiliaus vasarnamio ir lietuviško stiliaus namo projektą (1970), rašytojo Pulgio Andriušio paminklą Adelaidėje, Australijoje (1971). E. Arbui buvo skirta trečioji vieta už Amerikos paviljono Niujorko pasaulinėje parodoje projektą (1964). 1999 m. architektas Abas-Arbačiauskas apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos Architektūros riterio ordinu. Architektas mirė 2004 m. liepos 31 d. Santa Monikoje, JAV. Architektas Arbas-Arbačiauskas nepamiršo ir savo mokyklos, kuri suteikė jam pirmąsias architektūros pamokas ir meilę mokslui, meilę savajai profesijai. 2000-aisiais jis lankėsi Kaune, Kauno ATM, kalbėjosi su mokyklos dėstytojais ir studentais, būsimais architektais – restauratoriais. Mokyklos svečių knygoje įrašė: „Auklėkite stiprius, sąžiningus, kūrybingus profesionalus – Lietuva bus Jums dėkinga“. Muziejaus fondai saugo jo šeimos kolegijai padovanotus projektus, knygas. Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus fondų |
|
BRONIUS OŠKINIS Lietuvos sklandytojas, sklandytuvų konstruktorius Aukštesniosios technikos mokyklos Elektrotechnikos specialybės absolventas (studijas baigė 1933 m.) Bronius Oškinis gimė 1913 04 15 Barzdų kaime Šakių rajone. Mokėsi Kaune, pradžios mokykloje ir "Aušros" gimnazijoje. 1928 m. įstojo į Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos (ATM) Elektrotechnikos skyrių, kurį baigė 1933 m. Domėjosi aviacija. Buvo vienas iš Kauno ATM aviacijos būrelio, įkurto 1931 m. gruodžio 13 d., steigėjų. Baigęs aviacijos kursus, vadovavo sklandytuvų statybai ATM dirbtuvėse. Perkonstravo vokišką mokomąjį sklandytuvą RRG-23 „Zögling“ ir 1932 m. rugpjūčio mėn. sukūrė lietuvišką sklandytuvą T-1 („Technikas-1“). Pažaislyje šį sklandytuvą išbandė karo lakūnas Gregorius Radvenis. Čia pirmąjį skrydį atliko ir pats B. Oškinis. 1933 m. su kitais būrelio nariais Nidoje įrengė sklandymo mokyklą. Bronius Oškinis sukonstravo sklandytuvus BRO-2 ir BRO-3. Išmoko skraidyti ne tik sklandytuvais, bet ir lėktuvais. 1936 m. paskirtas Zoknių karo aviacijos dirbtuvių viršininko pavaduotoju. Vėliau tarnavo karo lakūnu 3-ioje eskadrilėje. 1937 m. išbandytas B. Oškinio sklandytuvas BRO-4 „Rūta“, skirtas akrobatiniam skraidymui. 1937 m. Jonas Pyragius ir Bronius Oškinis dalyvavo pasaulio sąskrydyje Elmyroje (JAV), kuriame B. Oškinis skraidė LAK sklandytuvu „Biržietis“, o J. Pyragius – BRO-5 „Rūta“. 1938 m. Br. Oškinis baigė Lietuvos karo lakūnų mokyklą. 1938–1940 m. studijavo aeronautiką Berlyno aukštojoje technikos mokykloje. Į Lietuvą sugrįžo 1940 m. Buvo paskirtas į 29-to teritorinio šaulių korpuso Tautinės aviacijos eskadrilės dirbtuves Pivonijoje (prie Ukmergės). 1941–1944 m. dirbo Kauno aviacijos dirbtuvėse Fredoje gamybos kontrolieriumi, remontavo vokiečių bombonešius „Junkers“ Ju-88. 1942–1944 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1944–1945 m. buvo suimtas ir išvežtas į Podolsko lagerį. 1947 m. grįžo į Kauną, skaitė paskaitas universitete, toliau kūrė naujus sklandytuvus. 1949 m. rudenį baigė statyti ir išbandė pirmąjį pokario metais sklandytuvą BRO-10 „Pūkas“. 1956–1962 m. Kauno sklandymo stoties viršininkas, vėliau vadovavo sklandymo mokyklai Palangoje. Simferopolio aviacijos dirbtuvėse buvo pradėta Broniaus Oškinio sklandytuvų BRO-9 „Žiogas“, BRO-11 „Pionierius“ ir BRO-12 serijinė gamyba. Jais skraidė visuose buvusios SSRS aviacijos sporto klubuose. 1962 m. Prienuose buvo įkurta Eksperimentinė sportinės aviacijos gamykla, kurioje B. Oškinis dirbo konstruktoriumi. Didelį dėmesį skyrė sklandytuvų, skirtų jaunimui, kūrimui. Bronius Oškinis mirė 1985 m. Palangoje. Broniaus Oškinio sklandytuvai:
Broniaus Oškinio sportiniai lėktuvai:
ATM sklandytojų būrelis. 1931 m.
ATM moksleivis, konstruktorius Bronius Oškinis su pirmojo sklandytuvo
Br. Oškinio sklandytuvas T – 1 (“Technikas – 1”) Pažaislyje. 1932 m.
ATM moksleivių pastatytas pirmas sklandytuvas T – 1 ore . 1932 m.
Br. Oškinio sklandytuvas BrO–3 “Pūkas ”. 1936 m.
Br.Oškinio sklandytuvas BrO-9 "Žiogas" 1951m.
ATM absolventai Br. Oškinis ir V. Ašmenskas Kauno politechnikumo (dabar Lietuvos inžinerijos kolegija) muziejuje Iš Lietuvos inžinerijos kolegijos muziejaus archyvų J. Balčiūnas. Jį vadino „sklandytuvų profesoriumi. Kauno diena, 1993 04 20, Nr. 73. http://www.vgc.lt/puslapiai/is-sklandymo-istorijos/ |
